Meilė roko ritmu. Vestuvių sala. 2 knyga. Sophie Pembroke

– profesorius Grėjus dukros vardą ištarė oficialiai. Tai buvo pirma užuomina Džudui. – Tavo motina sakė, kad prisidėsi prie mūsų. Galiausiai.

      Bet Roza – gana įprastas ispaniškas vardas. Kam įsivaizduoti, kad tai tikėjoRoza. Arba greičiau Roza, kuri pareiškė, kad geriau išsikraustys iš šalies, nei liks su juo.

      Roza, kurią pažinojo prieš trejus metus, tikriausiai vis dar už tūkstančių kilometrų, kitoje pasaulio pusėje, vaikosi svajones, kurių dalis jis niekada nebus. Svajones, apie kurias jam nepapasakojo, nors jis išklojo jai savąsias.

      Toji Roza negalėtų būti čia. Tai neįmanoma. Gal po pastarųjų įvykių Niujorke jis tikrai kraustosi iš proto? Tai paaiškintų ir vidurnakčio skrydį į Ispaniją.

      – Kur mama? Ir Ana? Ir svečiai, jei apie tai kalbame? – Nebevertėjo neigti to, ką girdi. Tik vienas žmogus, vienas balsas vertė jo širdį taip virpėti.

      Nebebuvo prasmės slėptis. Marinos sala buvo geriausias jo pasirinkimas pasislėpti, o ji čia.

      Laikas stoti akis į akį su savo demonais.

      Džudas atsisuko.

      – Tikėjausi… – Roza nutilo. – O.

      Ji atrodė visai taip pat, tokie patys tamsūs išsidraikę plaukai, tos pačios plačios šokoladinės akys nenusakomo ilgio blakstienomis. Ta pati saldi, švelni burna. Tie patys kūno linkiai po džinsais ir marškinėliais, ta pati lygi oda ir tos pačios mažos pėdos, apautos paplūdimio šlepetėmis.

      Ta pati moteris, kurią jis mylėjo, kai juodu matėsi paskutinį kartą.

      – Labas, Roza, – Džudas pabandė nutaisyti šypseną, puošiančią jo albumų viršelius, plakatus ir visas kitas nuotraukas. Šypseną, kuri daugiau niekada nebus nuoširdi. Nuo tada, kai Roza išvažiavo. Bent tikrai nuo tada, kai neteko Gareto.

      Roza nesišypsojo, atrodė apstulbusi. Kas galėtų ją kaltinti? Bet juk jis to neplanavo.

      Gal būtų suplanavęs prieš trejus metus, jei būtų žinojęs apie šią vietą, tiksliau – žinojęs, kad čia jos namai. Deja, paaiškėjo per vėlai. Roza paliko jį, iškeliavo į motinos šeimos namus, į senelio laidotuves ir negrįžo. Tikriausiai ji išvyko į Marinos salą.

      Jei būtų žinojęs, ar būtų ją čia atsivijęs?

      Arba susitaikęs, kad adreso jam nepranešė dėl tam tikrų priežasčių?

      Ak, ir ką bando apgauti? Net jei būtų žinojęs, kur ji, vis tiek būtų likęs laukti, kada ji sugrįš, nes ja tikėjo. Pasirodo, neįtikėtinai klydo. Ta diena, kai jis tai suprato, buvo siaubinga ir dėl įvykio su Garetu kuriam laikui vis tiek nebūtų galėjęs niekur išvykti. Tik kristi žemyn nevilties spirale, iš kur vos sugrįžo. Tada netikėtai dėl klaidingų priežasčių jo reitingai ėmė kilti.

      Kaip galėjo leisti sau vėl susitikti su Roza po to, kas nutiko Garetui? Dėl šios moters sulaužė duotus pažadus, o ji vis tiek jį paliko sunaikintame ir tuščiame pasaulyje.

      Žinoma, jis nesivaikė jos aplink pasaulį. Net jei norėjo ir už tai savęs siaubingai nekentė.

      Tiek daug vienas kitam prieštaraujančių jausmų susiję su šia miniatiūrine gundančia moterimi, stovinčia priešais jį. Visi jie tvirtai apsiviję jo širdį. Ar jam pavyks kada nors išsilaisvinti iš tų pančių?

      Roza vis dar nustebusi spoksojo į jį, Džudas svarstė, ką pasakyti. Išrinkti kažką iš daugybės žodžių, kuriuos norėjo jai ištarti per praėjusius trejus metus. Kaltinimus, klausimus, pareiškimus, bet ką. Bet jam taip ir nepavyko.

      – Judu pažįstami? – profesorius Grėjus sutrikęs stebeilijo tai į Rozą, tai į Džudą.

      Kažkas tėvo balse išblaškė ją ir ji nusišypsojo akimis, lūpų šypsena taip ir nepasiekė.

      – O, tėti, visi pažįsta Džudą Aleksanderį. Jo veidas, ko gero, labiausiai atpažįstamas pasaulyje.

      Profesorius Grėjus smalsiai nužvelgė vyrą, tarsi jo bruožuose ieškotų, ką atpažinti.

      – Prieš kelerius metus jūsų dukra fotografavo mane vienam žurnalui, – paprastai paaiškino Džudas. Nė užuominos apie tikrąją keturias savaites trukusią istoriją, kai Roza keliavo su jais per turą, įamžindama kiekvieną jų kilimo šlovės laiptais akimirką. Paskutinį Gareto turą. – Aš groju grupėje.

      – Grupėje? – Roza nusijuokė. – Tėti, Džudas yra pagrindinis grupės The Swifts vokalistas. Kai kas sako, kad tai karščiausia dešimtmečio grupė, – Roza pakėlė antakį, Džudas turėjo pasistengti nesusigūžti. Ne tik dėl neišvengiamo nesmagaus jausmo, visada sukildavusio, kai kas nors jį, o ne Garetą palaikydavo pagrindiniu vokalistu. Bet dėl to, kad jau kurį laiką mėgavosi būdamas kitu Džudu Aleksanderiu.

      – Juk žinai, kad nesidomiu populiariąja kultūra, Roza, – profesorius Grėjus numojo į Rozos paaiškinimus ranka. – Bet šis vyrukas bent kompetentingas žodžių loto priešininkas.

      Džudas stebėjo, kaip Rozos akys žybteli išgirdus tėvo žodžius ir vos sekundei nukrypsta į jį. Gana ilgai, kad pajustų tą patį ryšį, kaip ir tą naktį, kai susipažino. Giliai, tarp tų pačių pančių, dabar apsivijusių jo širdį, tarp geliančio kaltės jausmo, susipainiojusio su poreikiais, troškimais ir geismu.

      Vis dar. Gera žinoti, kad jis to ryšio neišsigalvojo. Net jei, akivaizdu, Roza jo nejautė.

      – Džiaugiuosi, kad radai žaidimų draugą, tėti, – kandžiai tarė Roza. – Bet neatsakei nė į vieną mano klausimą. Kur mama ir Ana? Ir ką, velniai griebtų, čia veiki? – ji dar kartą dėbtelėjo į Džudą ir leido suprasti, kad paskutinis klausimas skirtas ne tik tėvui.

      Džudas jos nekaltino.

      Praėjus pirminiam šokui, jis atidžiau įsižiūrėjo į ją, stengėsi pamatyti daugiau nei tą moterį, kurią taip intymiai, bet akivaizdu, kad ne iki galo, pažinojo prieš trejus metus. Iš pradžių nepastebėjo kai kurių pokyčių. Dabar ji lieknesnė, netgi tvirtesnė. Ilgos juodos garbanos surištos į kasą, persvertą ant kairio peties, o tamsios akys daug atsargesnės, nei prisiminė. Netgi vilkėdama laisvo stiliaus džinsus ir marškinėlius, ant piršto laikydama saulės akinius, Roza atrodė pasirengusi bet kurią minutę sprukti. Tarsi ši nuostabi sala būtų spąstai, o ne namai.

      Kodėl ji taip atrodo? Ir kodėl po tiek laiko jam vis dar rūpi?

      – Manau, tavo motina tariasi su virėju dėl vakarienės valgiaraščio, – pasvarstė profesorius Grėjus. – O kur tavo sesuo, nenutuokiu.

      – Ji su Leo išskrido į Barseloną, – įsiterpė Džudas. Panašu, kad jis skiria daugiau dėmesio jos šeimai nei tėvas.

      – Su Leo? – tardama vardą Roza suraukė nosį. – Kas, velniai griebtų, jis toks? Nesvarbu. Tėti, kodėl tu čia?

      – Ar toks didelis nusikaltimas norėti vyrui šiek tiek laiko praleisti su šeima? – švelniai klaustelėjo profesorius Grėjus.

      Iš Rozos žvilgsnio Džudas būtų spėjęs, kad atsakymas taip.

      – Profesoriau Grėjau? – tarpduryje išdygo Marija, vienintelė nepriklausanti šeimai, kurią Džudas pastebėjo saloje. – Jums skambina, galite atsiliepti registratūroje. Iš Oksfordo.

      – Vis dar neturi mobiliojo telefono, tėti? – metė Roza.

      – Turiu, – stodamasis atsakė tėvas. – Tik nematau reikalo jo nuolat nešiotis su savimi. Ar laikyti įjungtą.

      – Žinoma.

      Profesoriui nuėjus į vilą, Džudas ir vėl nukreipė žvilgsnį į Rozą. Kodėl ši moteris jį taip žavi, kad net ir po visko, kas nutiko pirmiausia dėl to, kad ją įsimylėjo, negali nuo jos