Meilė roko ritmu. Vestuvių sala. 2 knyga. Sophie Pembroke

apie seserį, pajuto kaltės dūrį. Kokie prasti reikalai turėjo būti saloje, kad Sansija skambintų Anai? Ir kaip sesuo turėjo būti įsiutusi, sužinojusi, kad Roza ją paliko vieną tvarkytis saloje?

      Net jei Roza čia būtų atskubėjusi pirmu skrydžiu, niekas nebūtų pasikeitę. Oksforde gyvenanti Ana vis tiek būtų atkakusi greičiau – dėl skirtingų laiko zonų ir sukauptų kelionių mylių. Ana vis tiek būtų prisiėmusi atsakomybę už salos sutvarkymą.

      Ji aiškiai parodydavo, kad tikisi viską padaryti pati, savaip ir paskui vaidinti kankinę. Tai kokia prasmė lėkti it galvą pametus?

      Be to, Sansija neatitraukė Anos nuo svarbios veiklos. Tikriausiai. Paskutinį kartą, kai jos kalbėjo, sesuo stengėsi įgyvendinti tėvo akademinę svajonę, atsisakė bet kokių linksmybių ir socialinio gyvenimo, kad jį prižiūrėtų išvykus mamai. Nors profesorius Ernestas Grėjus yra protingas suaugęs vyras ir gali pats savimi pasirūpinti.

      Roza negalėjo įsivaizduoti, kad per pastaruosius trejus metus kas nors būtų pasikeitę.

      Treji metai. Ar tikrai praėjo treji metai nuo tada, kai kalbėjosi su Ana? Treji metai, kai mirė senelis? Treji metai, kai ji išrėkė seseriai tiesą apie jų namus ir paliko šalį? Treji metai, kai nebuvo grįžusi į Angliją ar Marinos salą? Treji metai, kai… na. Negalvojo apie tai. Negalvojo apie jį.

      Pasižadėjo negalvoti apie Džudą Aleksanderį prieš trisdešimt šešis mėnesius. Iki šiol jai puikiai sekėsi laikytis pažado.

      Tiesiog viskas susigulėjo. Ginčas su Ana, įvykiai su Džudu, išvykimas iš šalies… Dabar ji vėl susitiks su Ana, dėl to prisiminimai iškilo į paviršių.

      Ką gi. Ji nueis į vilą, išsiaiškins su seserimi, apkabins motiną, sutiks išgerti taurę vyno, pasitikrins, kad viską padarė gerai, ir ims kurti planus, kaip iš čia išvykti.

      Lengva.

      Reikia tikėtis.

      Atsidususi Roza kilstelėjo aukščiau kuprinę ir nužingsniavo tolyn. Jau ir taip užtruko per ilgai. Nereikia, kad koks nors svečias praneštų apie vaikštinėjančią įtartiną moterį su kuprine.

      Roza susiraukė. Tiesą sakant, nematė nė vieno svečio. Visiškai.

      Vėlyva gegužė, saloje turėtų atostogauti žmonės ir mėgautis siūloma prabanga. Kur visi?

      Nebent reikalai iš tikrųjų daug blogesni, nei manė…

      Roza pagreitino žingsnį ir po kelių akimirkų stovėjo vėsa dvelkiančioje plytelėmis išklotoje vilos registratūroje. Baltos arkos vedė į mažus atskirus balkonus metaliniais turėklais, ant ten stovinčių suolų buvo daugybė įvairiaspalvių pagalvėlių. Iš karto už pagrindinės erdvės, už pravirų durų, plytėjo vidinis kiemelis su baseinu, ten buvo dar daugiau vazonuose prisodintų gėlių, vietų pasisėdėti ir pasigrožėti aplinka. Pačiame sezono įkarštyje kiemelis atstodavo restorano pusryčių erdvę, netgi dabar jame turėtų sėdėti ir ankstyvais kokteiliais mėgautis poilsiautojai.

      Tuščia. Prie registratūros stalo taip pat nė gyvos dvasios.

      Nenorėdama skambinti skambučiu savo pačios namuose, Roza numetė kuprinę šalia stalo ir praėjo pro įvijus laiptus, vedančius į viršutiniame aukšte įrengtus privačius šeimai priklausančius kambarius. Kirto vidinį kiemelį ir patraukė į kitoje vilos pusėje esantį dar vieną kiemą, iš kurio atsivėrė vaizdas į paplūdimius ir plačią turkio spalvos jūrą.

      Ten pagaliau aptiko šeimos narius. Tik ne visai tuos, kurių tikėjosi.

      Roza sustingo, krūtinė įsitempė, tarsi ji ruoštųsi bėgti… arba slėptis. Ar akys jos neapgauna?

      – Tėti? – ji nusiėmė saulės akinius, kad įsitikintų, ar tai, ką regi, tiesa. Ne, tai ne vaizduotės išdaiga. Štai ten apsivilkęs baltais marškiniais ir akmens pilkumo švarku, plačiomis kelnėmis, ant galvos užsimaukšlinęs panamos stiliaus skrybėlę tarsi ne savo vietoje sėdėjo pats profesorius Ernestas Grėjus. Daugiau nei tūkstantį kilometrų nutolęs nuo ten, kur Roza tikėjosi jį būsiant, užrakintą dramblio kaulo bokšte Oksforde.

      Jis žaidė žodžių loto su jai nugarą atsukusiu tamsiaplaukiu vyru ir turėjo galimybę parodyti meistriškumą. Kaip įprastai. Rozai pagailo jo priešininko.

      Bet dabar tėvo dėmesį patraukė ji, ji tapo naujuoju taikiniu. Tik laiko klausimas, kada tėvas aštrų protą ir dar aštresnius žodžius nukreips į ją, į jos pasirinktą profesiją, į neįgytą išsilavinimą, negebėjimą išbūti vienoje vietoje, nepatikimumą… Ar tėvas spės per tokį trumpą laiką apkalbėti visus jos trūkumus?

      – Roza, – profesorius nesišypsodamas pasisuko į dukrą. – Tavo motina sakė, kad prisidėsi prie mūsų. Galiausiai.

      Štai ir visa meilė, šiltas sutikimas, kokio ji galėtų tikėtis iš tėvo. Ką jis iš viso čia veikia? Kiek žino, kai Sansija jį paliko, jis stengėsi su ja bendrauti kiek įmanoma mažiau. Juodu išsiskyrė daugiau nei prieš dešimt metų. Per tą laiką tėvas tikrai nė karto nebuvo saloje, kurioje Sansija gyveno. Kodėl turėtų? Atsekti motiną į Marinos salą tėvui prilygtų pripažinti, kad suklydo, kad jis kaltas dėl to, jog ji išvyko. Bet Roza buvo tikra dėl vieno dalyko: profesorius Ernestas Grėjus niekada nepripažins klydęs.

      Tai kas jį čia atviliojo? Ar reikalai daug prastesni, nei ji manė? Gal Sansija panikavo visai ne dėl salos? Gal dėl ko nors kito? Turėjo atvykti čia anksčiau…

      Širdis daužėsi įsivaizduojant baisiausius scenarijus. Roza prisiminė, kaip prieš dvejus metus Indijoje mokėsi medituoti ir norėdama susitvardyti susitelkė į kvėpavimą.

      Nėra reikalo jaudintis, kol negavo atsakymų. Reikia klausti.

      – Kur mama? Ir Ana? Ir svečiai, jei jau apie tai kalbame? Tikėjausi…

      Roza neištarė daugiau nė žodžio, nes atsisuko tėvo žodžių loto priešininkas ir ji gavo progą geriau įsižiūrėti į jo veidą. Blyškų ir aptemdytą kieme krintančių šešėlių, bet absurdiškai tobulą, išsišovusiais skruostikauliais ir neįtikėtinai mėlynomis akimis. Per vėlu bėgti. Per vėlu slėptis. Roza nė nežinojo, kaip tvarkytis su šiuo netikėtu įsibrovimu. Kūnas tarsi įaugo vietoje, galvoje vienas kitą vijo šimtai prisiminimų, visi susiję su vyru, sėdinčiu priešais ją.

      Kad ir ko tikėjosi grįždama į Marinos salą, lūkesčiai išgaravo. Priešais ją, galiniame mamos namų kieme, sėdėjo žmogus, kurio jau niekada nebesitikėjo išvysti. Puiki priežastis prisidėti prie Sansijos ir pradėti panikuoti.

      Džudas Aleksanderis.

* * *

      Praėjus vos valandai po išsilaipinimo Marinos saloje Džudas Aleksanderis nutarė, kad ši vieta tobulai tiks pasislėpti nuo tikrojo pasaulio. Saulė, smėlis, sangrija3 ir, visų svarbiausia, nuošalumas. Tiesą sakant, kol čia būdamas galėjo mėgautis vienatve, pirmi trys punktai jam nerūpėjo.

      Paaiškėjo, kad šlovė pervertinama. Ypač tokia, kai negali niekur išeiti iš namų neatpažintas ir daryti ką norintis, kitiems nepareiškiant nuomonės apie tavo veiksmus. Prireikė laiko, kol išsiaiškino visus žinomumo trūkumus, bet dabar, kai jau žino… na, Džudui jų gerokai per daug.

      Beveik idealu, kad vienintelė jo draugija saloje – senyvo amžiaus Oksfordo profesorius, nenutuokiantis, kas toks Džudas Aleksanderis. Ernestas Grėjus tiesiog sukurtas valandų valandas žaisti žodžių loto arba kalbėti apie praėjusio amžiaus įvykius, neklausinėdamas nieko apie Džudo gyvenimą. Tai, kaip Grėjus suvokė supantį pasaulį, o galbūt nuolatinės mintys apie istoriją palengvino Džudo pabėgimą nuo realybės. Profesorius nepaaiškino, ką čia veikia, ir jam nė kiek nerūpėjo, ką nuošalioje Ispanijos saloje veikia Džudas.

      Profesoriui buvo nė motais, kas jis toks, o jo žmona Sansija ir dukra Ana buvo pernelyg užsiėmusios,

3

Ispaniškas silpnas alkoholinis gėrimas, gaminamas iš raudonojo vyno su vaisiais, nedideliu brendžio ir sauso likerio kiekiu.