Meilės neapgausi. Barbara Dunlop

kažkodėl nesinorėjo taip galvoti apie Kelę. Tik būtų kvailys, jei tokią galimybę atmestų.

      Po jų pirmo susitikimo vakar Dekonas palaukė iki ryto ir dabar valgė priešpiečius „Saldu gardu“ kepyklėlėje. Norėjo sužinoti kuo daugiau, ypač apie Kelės santykius su meru Henku Votkinsu.

      Kaip ant delno, kad Henkas nevertas Kelės. Tačiau taip pat akivaizdu, kad meras manė priešingai. Galbūt Kelė suteikė jam vilties.

      Faktas, kad Henkas, kaip ir Frederikas, buvo turtingas. Po žavesio kauke galėjo slėptis moteris, kuri tiksliai žinojo, ko nori.

      Kelė kaip tik stovėjo už prekystalio ir aptarnavo klientus. Atrodė žavingai kaip vakar. Šviesūs plaukai buvo surišti į žaismingą uodegėlę. Tankios blakstienos paryškino melsvai žalias akis, skruostus puošė karščio raudonis. Jos atsidavimas darbui tikrai gerokai prieštarautų gobšuolės įvaizdžiui. Kad ir kaip būtų, dauguma juk turi dvi puses. O jis visiškai jos nepažįsta.

      Kelė buvo teisi dėl mielinės duonos. Ji buvo neapsakomai skani. Vakar Dekonas valgė sumuštinį su Švarcvaldo kumpiu. Šiandien skanavo sumuštinį su pjaustyta kalakutiena ir pomidorais. Dėl deserto dar neapsisprendė. Pasirinkimas itin gausus.

      Žvilgsniu keliavo nuo pyragaičių ir keksiukų iki sausainių. Pyragėliai su žemės riešutų sviestu ir baltu šokoladu itin gundė. Regis, net jautė skanėstų su braškių kremu skonį burnoje. Ko gero, suvalgys abu. Prieš eidamas miegoti turės nubėgti kokius penkiolika kilometrų.

      Jau kando sumuštinį, kai staiga atsidarė kavinės durys. Į vidų įgriuvo du berniukai, jiems iš paskos įėjo guvi paauglė, dėvinti marškinėlius, šortus ir avinti baltus sportinius batelius.

      Dekonas padėjo sumuštinį ant lėkštutės ir nustebęs žvelgė į berniukus. Nekilo abejonių, kad tai Kelės sūnūs. Keturmetis buvo sumažinta Arono kopija, o aštuoniolikos mėnesių mažylis buvo kaip du vandens lašai panašus į Bo.

      – Mamyte, mamyte, – sušuko mažėlis.

      Jis sparčiai šlepseno stalų labirintu, o jo brolis lėtesniu žingsniu sekė iš paskos.

      Kelė nusišypsojo jaunyliui.

      – Sveikas, mielasis.

      – Ketinome sustoti ledų Parkerio gatvėje, – tarstelėjo mergina.

      Atrodė kokių šešiolikos metų. Jos šviesius plaukus kirto mėlynos spalvos sruoga.

      – Bet turbūt būtų reikėję laukti kokią valandą, todėl jie nusprendė visus vaikus anksčiau parvežti į darželį.