Meilės neapgausi. Barbara Dunlop

juo labiau nebuvo jų sutikęs.

      Visas Klarksonų klanas apsimetė, kad Dekonas neegzistuoja. Ir Aronas, ir Bo puikiai žinojo, kas jis. Nors Dekonas nenutuokė, ar žino Tairelo žmona Margo. Labai tikėtina, kad Tairelui pavyko tai nuo jos nuslėpti, todėl kilo natūralus klausimas, kodėl šiandien pats pasikvietė Dekoną į pilį. Juk Margo susidomės.

      Tairelas gerokai gurkštelėjo iš taurės.

      Dekonas nusprendė ir pats paragauti. O kodėl ne? Tai gali būti pirmas ir paskutinis dalykas, gautas iš tėvo.

      Jis pakėlė taurę prie lūpų ir gurkštelėjo. Skonis buvo malonus ir visai neblogas, bet Dekonas buvo ragavęs ir geresnių gėrimų. Be to, gali būti, kad draugija gadino skonį.

      – Noriu susitikti su vaikaičiais, – tarė Tairelas.

      – Tai susitik.

      – Negaliu.

      – Kas trukdo?

      – Frederiko našlė.

      Dekonas suvokė tik po kelių akimirkų. O tada piktdžiugiškai nusišypsojo. Lazda ką tik atsisuko į Tairelą antru galu. Dekonas gurkštelėjo viskio, mintyse keldamas taurę už Frederiko našlę. Su kiekvienu gurkšniu viskis buvo vis skanesnis.

      – Tau juokinga? – pasipiktino Tairelas.

      – Kažkas trukdo galingajam Tairelui Klarksonui gauti tai, ko nori? Taip, mirk iš juoko, – Dekonas nematė prasmės slėpti, ką jaučia. Juk Tairelas nemano, kad Dekonui svarbi jo laimė?

      Tairelas išdidžiai kilstelėjo galvą.

      – Kalbėkime iš esmės. O tada pažiūrėsime, ar vis dar juoksiesi. Mainais siūlau tai, ko nori tu.

      Dekonas sunerimo, tačiau išliko budrus.

      – Kas jau kas, o tu tikrai nežinai, ko aš noriu.

      – Nebūk toks tikras.

      – O, esu įsitikinęs šimtu procentų, – Dekonas tėvą matė pirmą kartą ir tikrai nebūtų turėjęs progos atskleisti jam savo planų ir svajonių.

      – Pripažinsiu, kad esi mano sūnus, – pareiškė Tairelas.

      Išgirdęs pasiūlymą Dekonas vos nenusikvatojo.

      – Mūsų giminystės ryšį jau seniai galėjau patvirtinti atlikęs DNR testą.

      – Padarysiu tai oficialiai. Tapsi mano įpėdiniu.

      – Įrašysi mane į testamentą? – Dekonas nė neketino tikėti pažadais, kuriuos galima sulaužyti vienu parkerio brūkštelėjimu.

      – Ne. Ne po mano mirties. Dabar. Siūlau tau dvidešimt penkis Heil Harboro uosto procentus. Aš, Aronas, Bo ir tu būsime lygiateisiai partneriai.

      Heil Harboro uostas buvo milijardo vertės. Jį Klarksonų šeima iš kartos į kartą valdė nuo aštuonioliktojo amžiaus. Dekonas pabandė suvokti pasiūlymo mastą. Tai buvo nelengva užduotis. Visą vaikystę svajojo būti Klarksonų šeimos nariu. Įsivaizduodavo, kad Tairelas iš tikrųjų myli jo mamą ir slapta trokšta, kad Dekonas gyventų su juo, kad jis išsiskirs su Margo ir pasikvies Dekoną ir jo mamą gyventi į pilį.

      Tačiau kai Dekonui sukako devyniolika, netrukus mirė mama, o Tairelas nepasivargino atsiųsti nė užuojautos atviruko. Uždanga nukrito Dekonui nuo akių ir jis nustojo svajoti.

      O dabar toks pasiūlymas, kaip iš giedro dangaus. Ką Tairelas nori gauti mainais už ketvirtį milijardo? Tai tikrai negali būti teisėta.

      – Nori, kad juos pagrobčiau? – pasidomėjo Dekonas.

      Tairelas papurtė galvą.

      – Tą padaryti būtų lengva. Be to, tai laikinas sprendimas, nes mus tikrai pričiuptų.

      – Bet ši mintis tau neatgrasi? – Dekono nė kiek nestebino, kad Tairelui toks sunkus nusikaltimas neatrodė neįmanomas.

      Tairelas nekantriai atsiduso.

      – Aš ne toks neandertalietis.

      Dekonas žinojo, kad toks pokalbis nieko gero neduos.

      – Dėl tavęs nebūčiau toks garantuotas.

      – Bet vis dar klausaisi, ką noriu pasakyti.

      – Smalsu, bet pasiūlymas manęs nedomina.

      Tairelas manieringai nusišypsojo ir užbaigė viskį.

      – Dar ir kaip domina.

      – Dėstyk iki galo arba išeinu, – Dekonas pakilo iš krėslo. Šis žaidimas jam jau atsibodo.

      – Sužavėk Frederiko našlę ir ją vesk, o tada pargabenk mano vaikaičius namo, – Tairelas įdėmiai stebėjo Dekono reakciją.

      Dekonas buvo ramus. Negalėjo patikėti tuo, ką išgirdo, tačiau žodžiai buvo aiškūs kaip dieną.

      – Kam? – Dekonas bandė įsivaizduoti, kokio sudėtingumo sumanymas slypi po šiuo prašymu.

      Visi žinojo, koks sąmokslų meistras yra Tairelas.

      – Kodėl ji turėtų norėti už manęs tekėti? – vis dar stengdamasis suprasti užslėptus kėslus tarstelėjo Dekonas. – Ir kokia tau iš to nauda? Pasiūlyk jai pinigų ir gal prisistatys pati.

      – Negaliu to padaryti. Net negaliu rizikuoti su ja susisiekti. Esu tikras, kad Frederikas nuteikė ją prieš šeimą. Jei mesiu šitą kortą ir ji atsisakys, daugiau galimybių nebus.

      – Dideli pinigai daug ką gali.

      Kad ir kaip nepagarbiai Frederikas būtų kalbėjęs apie savo šeimą, dauguma mirtingų moterų susigundytų nesuskaičiuojamais šeimos turtais.

      – Frederikas išėjo iš įmonės, – paaiškino Tairelas, – tačiau jis neatsisakė patikos fondo, ir pinigų jai netrūksta.

      Dekono lūpose vėl pasirodė šypsena.

      – Ne viską galima nupirkti. Tai turbūt nervina.

      – Ji tavęs nepažįsta, – tęsė Tairelas.

      – O ar ji pažįsta Aroną ir Bo? – Dekonas vis dar nesuprato plano esmės. Tairelui turbūt buvo nelengva jo prašyti.

      – Aronas jau vedęs, – priminė Tairelas, – o Bo… nesu toks aklas dėl savo vaikų, Dekonai. Bo tikrai nesudaro gero vyro ir tėvo įspūdžio.

      Dekonas turėjo su juo sutikti. Bo buvo nevaldomas. Vakarėliai kiekvieną savaitgalį ir kas mėnesį po naują merginą. Jo nuotykiai užpildydavo vietos bulvarinės spaudos skiltis.

      – O tu, – tęsdamas Tairelas mostelėjo į Dekoną ranka. – Matau, kad esi subtilesnis. Akivaizdu, kad patinki moterims. Patinki normalioms, geroms moterims.

      Dekonas negalėjo patikėti, kad Tairelas iš viso ką nors jame pastebėjo.

      – Oficialiai tavęs niekas nesieja su šeima, – tęsė Tairelas. – Gali pasirodyti jos radare, paasistuoti, o tada vesti.

      – O tada trinktelėti jai naujieną apie tave? – Dekonas niekada nelaikė Tairelo dorovingu, tačiau tai peržengė ribas.

      Tairelas užvertė akis.

      – Palengva supažindinti ją su faktu, berniuk.

      – Ne, – tapdamas Heil Harboro uosto dalininku įgyvendintų savo gyvenimo svajonę, tačiau neketino pasinaudoti Frederiko našle kaip marionete.

      Tairelas pakilo iš krėslo.

      – Tai prieštarauja tavo moraliniams įsitikinimams?

      – Taip. Turėtų prieštarauti ir taviškiams, – Dekonas įdėmiai pažvelgė Tairelui į akis ieškodamas nors krislelio sielos. – Juk supranti tai, ar ne?

      – Pradžioje susipažink su ja, – neatlyžo Tairelas.

      Dekonas