Australijos deimantai. Pirma knyga. Bronwyn Jameson

ką tik paskambino iš paieškų vietos. Jie rado lėktuvą.

      DEVINTAS SKYRIUS

      Pagaliau viskas baigėsi, suvokė Kimberli, kai atlėgo pirmasis šoko sukeltas skausmas. Amžinas laukimas pasibaigė. Bus galima apraudoti Hovardą, aptarti laidotuvių detales, paskutinėmis žiniomis patenkinti žiniasklaidą ir imtis tvarkyti asmeninį bei profesinį gyvenimą.

      Deja, paaiškėjo, kad viskas ne taip paprasta.

      Per pirminę apžiūrą sudužusiame lėktuve buvo aptikti tik trys kūnai, o tai reiškė, kad vieno vyro vis dar trūksta, tik jūrų policija neturėjo pakankamai įrodymų tvirtinti, ar jis – vienas iš keleivių, ar įgulos narys. Dėl didelio gylio ir nepalankių oro sąlygų gali prireikti dar kelių dienų, kol tai nustatys. Formaliam atpažinimo procesui reikėjo atlikti dantų duomenų analizę ir palyginti DNR – vienas pažįstamas iš policijos perspėjo, kad šis procesas gali užtrukti ne kelias dienas, o kelias savaites.

      Grėsmė, kad dingęs kūnas taip ir nebus surastas, darėsi vis realesnė… be to, tai galėjo būti Hovardas.

      Neliko nieko kito, tik laukti. Kimberli džiaugėsi šįkart visą informaciją gaudama tuojau pat ir už tai buvo dėkinga Periniui. Tiksliau, ketino jam padėkoti, kai baigsis savaitgalis ir nurims nesiliaujantys telefono skambučiai. Tapusi Blekstounų viešųjų ryšių atstove ji nusprendė būti šiek tiek atviresnė spaudai, tikėdamasi, kad nuolatiniai pranešimai ir naujienų atnaujinimas duos vaisių, žiniasklaida išplatins daugiau tikrų dalykų, joje bus mažiau pramanų.

      Kol kas, regis, sekėsi. Keli apie verslą ir viešąjį gyvenimą rašantys žurnalistai jau pagarsino dukters paklydėlės grįžimą į Blekstouno deimantus, ir ji, suėmusi save į rankas, sutiko sutartą dieną duoti interviu žurnalo straipsniui. Tai pozityvus įvaizdžio kūrimas, priminė sau ramindama širdį, kuri daužėsi vien nuo minties, kad reikės viešai atskleisti savo asmeninį gyvenimą.

      – Puiki pradžia, – pagyrė Perinis vieną iš tų nedaugelio akimirkų, kai juodu liko dviese. Šeštadienio vakarą buvo galima negalvoti apie oficialius susirinkimus, pranešimus žiniasklaidai ir užsiimti asmeniniais reikalais. Gartas, dėdė Vincentas ir du Hovardo bičiuliai iš jachtklubo po pietų užsuko pareikšti užuojautos ir pasiūlyti paramą. Visi užsisėdėjo. Kai Sonios arbatą pakeitė geriausias Hovardo viskis, Kimberli pabėgo į terasą, ieškodama šiek tiek vienumos.

      Čia Perinis ją ir užtiko, keli šilti jo žodžiai sukėlė Kim neįprastą palaimą. Gal todėl, kad Riko veidas buvo ne mažiau įtaigus nei balsas, o gal ji tiesiog kiek per daug džiaugėsi keliomis minutėmis vienumos su juo. O gal viskas dėl to, jog vieną akimirką orą tarp jų suvirpino prisiminimas apie aistringą bučinį valdybos posėdžių salėje.

      Ji džiaugėsi, kad tas prisiminimas iš jos minčių iššlavė per pastarąsias keturiasdešimt aštuonias valandas įsirėžusius mirties paveikslus, ištirpino skrandyje sunkų it ledo gabalas nerimą, privertė susitelkti tik į šią akimirką, tik į jį, tik į tą jauduliu uždegančią ugnį, žaidžiančią pojūčiais.

      – Tikiuosi, kad gera, – atsakė ji į jo žodžius… negalėdama atsispirti menkai tepaslėptai aliuzijai į tai, kas tarp jų liko nebaigta.

      – Tikrai gera. – Arogantiškas, neįtikėtinai savimi pasitikinčio vyro žvilgsnis reikšmingai įsmigo į jos lūpas ir sekundę užtrukęs pakilo prie akių. – Džiaugiuosi, kad pasvėrei galimybę ir ryžaisi.

      – Numanau, jog kalbi apie straipsnį žurnale?

      – Be abejo… nebent labiau norėtum pasikalbėti apie mudu?

      Ar ji norėtų? Širdis stabtelėjo, kai sutiko ramų, bet kiaurai smeigiantį Riko žvilgsnį, kuris buvo pernelyg reiklus, pernelyg skubinantis, pervėręs kiaurai jis sujudino jausmus, priminęs iki baltumo įkaitusį bučinį ir geismo apimtą jo kūną. Iš namo vidaus atsklido garsus juoko proveržis, suardydamas artumo jausmą ir primindamas, kad jie ne vieni. O tą pašėlusią akimirką, kai jis užkėlė ją ant vyšnios medžio stalo, ji nė akimirką nesusimąstė. Tada nesvarstė, kas bus paskui.

      – Ne. – Ji kilstelėjo smakrą ir tvirtai papurtė galvą. – Dar ne.

      – Kai būsi pasiruošusi, – sekundės dalį jis pirštų galais perbraukė per jos ranką, ir tas prisilietimas buvo taip pat persunktas geismo kaip ir žodžiai, – žinai, kur mane rasti.

      Netrukus jis išėjo, bet paskutiniai žodžiai it aksominis prisilietimas visą beveik bemiegę naktį neapleido Kimberli. Pabudo ji anksti, pikta ant savęs, kad išsigandusi vengia to pokalbio – ne tik praėjusį vakarą, bet nuo to laiko, kai suprato jo ketinimus. Rikas jos geidžia. Penkios minutės geidulingos magijos valdybos posėdžių salėje atskleidė jo troškimus. Bet kokiom sąlygom?

      Ir kas paskui?

      Tik ar ji tikrai nori tai žinoti, juk atsakymas gali atskleisti troškimus, kurių ji negalės patenkinti?

      Širdis susitraukė iš skausmingos baimės ir ji šoko iš lovos – jautėsi pernelyg suirzusi, kad ilgiau gulėtų. Užsitempė jogos kelnes iki pusės blauzdų ir sportinius marškinėlius – drabužius, kuriais vilkėdama jautėsi patogiau nei savo pačios neramiame kailyje. Reikia ištrūkti, pabėgti nuo klaustrofobiją keliančių, namą apgulusių reporterių ir nerimstančių minčių.

      Būtų ne pro šalį ilgai pasivaikščioti energingu žingsniu. Kimberli prisiminė mėgstamiausią senų laikų vietelę, taką, kuris tai kilo į uolų viršūnes, tai leidosi link paplūdimio tarp Bondi ir Brontės. Tyras oras, odą kutenantis jūros vėjas, pasitenkinimas, kurį jauti užsiropštęs stačiais laiptais į uolą, paskui tingus nusileidimas ir malonumas, apimantis panėrus kojų pirštus į šilkinį Glamaramos paplūdimio smėlį…

      Taip. Kaip tik šito jai ir reikia.

      Buvo anksti, taip anksti, kad net paprastai anksčiau už visus atsikelianti Sonia dar miegojo. Jeigu išeis dabar, gal pavyks išvengti minios, kuri sekmadienį užplūsta mėgstamas pajūrio vietas. Nors galėjo naudotis visais didžiuliame Miramaro garaže stovinčiais automobiliais, pasičiupo mažutį Sonios mersedesą, prieš tai sugaišusi kelias minutes, kol brūkštelėjo raštelį.

      Po penkiolikos minučių, pasistačiusi automobilį šiauriniame Bondi paplūdimio gale, Kim patraukė pusantro kilometro smėlio ruožu, nusprendusi išmėginti jėgas. Nors ir labai anksti, ji nebuvo viena, šen bei ten prasilenkdavo su vienu kitu ramiu vaikštinėtoju ar pakvaišėliu sportininku. Baigusi kopti pirmąją atkarpą stabtelėjo atgauti kvapo ir pasigrožėti stulbinančia aušros Ramiajame vandenyne akimirka. Apačioje į tamsias uolas ritosi ir putodamos dužo bangos, o viršuje architektūros kūriniai grožiu varžėsi su gamta.

      Vienas iš tų namų buvo Perinio.

      Gal jis jau atsikėlęs ir terasoje gardžiuojasi pirmuoju puodeliu kavos? O gal dar miega, galingą kūną ištiesęs milžiniškoje lovoje, nerūpestingai nusispardęs apklotą nuo ramybės nerandančio sukaitusio kūno?

      Šis vaizdas okupavo mintis ir Kim niekaip nepavyko jo atsikratyti. Visai netikėtai pačiai sau ji apsisuko ir patraukė aukštyn, link iškyšulio kalvoje. Kai pasuko į jo gatvę, širdis daužėsi ne nuo fizinio krūvio, o iš nervinės įtampos.

      Pati nesuprato ką daranti. Iš gatvės per aukštą sieną Perinio namo beveik nebuvo matyti. Kim nė nenutuokė, ar jis namie. Protingiausia dabar būtų apsisukti ir kulniuoti sau atgal prie automobilio. Bet kvaila, rizikinga akimirkos paskata privertė išsitraukti mobilųjį ir spustelėti jo numerį.

      Antro aukšto lange įsižiebė šviesa. Jo miegamajame. Kimberli skrandį surakino nauja, visai kitokia įtampa.

      – Kim. – Duslus rytmetinis jo balsas apgaubė ją ir dar aštriau surakino papilvę. Tai aistra. Vienišumas. Pagunda, sukurta šviesos jo miegamojo lange ir jos