Tu – mano svajonė. Antra knyga. Jessica Gilmore

ir kūno sudėjimo vyrai ir moterys, – priminė ji. – Tau pozuoja tik moterys. Ir jos visos labai gražios, seksualios.

      – Tokia šios parodos tema. Jei Olimpija būtų buvęs vidutinio amžiaus vyras, mums nereikėtų apie tai diskutuoti. Pozavimas yra gana įtemptas darbas. Man reikės maždaug savaitės tavo laiko. Pirmiausia nupiešiu kelis eskizus, vėliau kursiu tikrąjį paveikslą. Pirma sesija pati svarbiausia – per ją turiu pajausti, kad patogiai jautiesi įsitaisiusi ta poza, pasipuošusi pasirinktais papuošalais ir mąstydama apie paveikslo simboliką. Gana sunku įsigyventi į tinkamą nuotaiką. Kiti modeliai nemažai sugaišo apmąstydami praeitį, seksualumo apraiškas ir ką jiems reiškia kūniški pojūčiai. Tikroji Olimpija seksą vertino kaip verslą. Tai aiškiai atsispindi jos portrete. Ji valdo savo kūną ir jo galimybes.

      Viltė nutuokė, ką tai reiškia. Geilas mano, kad ji sugebėtų spinduliuoti seksualumu. Apie tai pagalvojusi net įsitempė. Aiškiai pamatė jo aukštą kūną, dailiai išlinkusias lūpas, šaltas akis. Patrauklus derinys: tamsūs plaukai – tokie tamsiai rudi, kad beveik galima pavadinti juos juodais, – šilta alyvų spalvos oda ir pilkšvai mėlynos akys.

      Akys, įsmigusios tiesiai į ją. Viltė nurijo seiles. Jau seniai niekas neužsiminė, kad laiko ją seksualia. Pavadindavo patrauklia, gabia, malonia. Bet ne seksualia. Viliojanti mintis. Viltė žvelgė į raudonąją kušetę įsivaizduodama, kaip atrodytų: plaukai surišti ir krinta ant sprando, ant nuogos odos švelniai gula vėsus pakabutis, raudonas aksomas maloniai priglunda prie švelnios šlaunų, užpakaliuko ir nugaros odos.

      Koks būtų jausmas, jei šis užtikrintas žvilgsnis nukryptų į nuogą jos kūną? Nužvelgtų kiekvieną plaukelį, duobutę ir išlinkį? Viltė nesąmoningai įtraukė pilvą. Jis pamatytų visus randus.

      Viltės skruostai užsidegė. Kodėl jie išvis apie tai kalbasi? Dangau, juk ji nepasirodydavo viešumoje net su bikiniu, ką jau kalbėti apie nuogą kūną. Jei galėtų praustis po dušu nenusimesdama drabužių, taip ir darytų. O kalbant apie seksualumo pajautimą… Viltė skausmingai nurijo seiles. Kaip galima pajusti tai, kas neegzistuoja? Net jei ji turėtų laiko ir drąsos įsitaisyti ant kušetės, iš to nebūtų naudos.

      – Kalbiesi ne su ta moterimi, – šaltai ir santūriai atrėžė ji sunėrusi ant krūtinės rankas – tarsi gindamasi nuo tiriamo žvilgsnio. – Net jei norėčiau tau pozuoti – o tikrai nenoriu, – neturiu tam laiko. Turiu darbą, kuris kasdien užima apie dvylika valandų. Dažnai suryja ir savaitgalius. Nenutuokiu, kaip per mažiau nei tris savaites suorganizuoti vestuves ir nenuvilti Brendos Masterson, bet tai jau mano bėda. Kaip nors susitvarkysiu. Man nereikia tavo pagalbos, nebenoriu. Viso gero, pone Okonorai. Nelaikai Hanterio savo šeimos dalimi, tad kaži, ar dar kada pasimatysime.

      Viltė nieko nelaukdama apsisuko ir nuskubėjo prie lifto. Džiaugėsi, kad avi aukštakulnius batelius ir dėvi dailiai glundančius vasarinius drabužėlius, teikiančius jai pasitikėjimo. Dabar ji naujoji Viltė. Naujoji Viltė Niujorke. Ji skyrė daug dėmesio karjerai, šiek tiek pinigų investavo į save ir išvaizdą. Vieną dieną išbandys jėgas zumbos treniruotėje ar bėgiodama, taps knygų klubo nare ar nueis į įdomią paskaitą. Na ir kas, kad neteko pasimėgauti jaunyste? Niekada nevėlu tapti tokiu žmogumi, kokiu svajojo.

      Tačiau pirmiausia reikia surengti seseriai vestuves. Tai ji padarys ne nusimesdama drabužėlius ir pozuodama kažkokiam menininkui. Kad ir kaip maloniai jo akys tyrinėjo jos kūną. Eidama per kambarį ir spausdama lifto mygtuką, Viltė jautė, kaip tos akys nenukrypsta nuo jos kūno. Jos tarsi kiaurai vėrė drabužius ir nesunkiai įveikė menką pasitikėjimo savimi maskuotę.

      Jei Geilas ją nutapytų, pasauliui pademonstruotų ne tik jos kūną. Atskleistų ir jos sielą. Viltė negalėjo taip rizikuoti.

      – Sakei, kad dirbi Brendai Masterson?

      Viltė stabtelėjo. Vieną minutę jis varo ją iš namų, kitą švaistosi pasipiktinimą keliančiais pasiūlymais, o dabar plepa nereikšmingomis temomis? Viltė atsisuko ir piktai dėbtelėjo, tikėdamasi, kad Geilas tinkamai supras jos rodomą nekantrumą.

      – Taip, dirbu DL Media. Neseniai atvykau į Niujorką. Pagal darbo mainų programą dirbu Brendos asistente, – papasakojo ji. Ji smarkiai vėlavo į darbą. Tikriausiai Brenda žymiuoju lediniu žvilgsniu jau veria tuščią Viltės stalą.

      Geilas nenuleido akių. Prispaudė prie ausies telefoną. Dailiai sudėtose lūpose švietė erzinanti šypsenėlė.

      – Brenda? Ar čia tu?

      Ką? Jis pažįsta Brendą? Geilas sakė, kad visus pažįsta, bet Viltė tikrai nemanė, kad jis pažinos ir jos vadovę.

      – Labas, čia Geilas. Taip, gyvenu gerai, o kaip tu? Mąsčiau apie tą nuotraukų rinkinį, kurį norėjai išleisti. Aha. Tai puikus pasiūlymas, bet pirmiausia man reikia nemažai nuveikti. Peržvelgti archyvinius įrašus tinklaraštyje, panagrinėti senas nuotraukas, – Geilas stabtelėjo, kol Brenda atsakė. Ji kalbėjo gana ilgai, Viltė nesugebėjo nuklausyti žodžių.

      Ji patrypčiojo nuo kojos ant kojos apgailestaudama, kad tokiame karštyje pasirinko aukštakulnius su gausybe raištelių. Gailėjosi ir dėl to, kad neturi tarsi katės aštrios klausos. Šis darbas yra jos proga sužibėti. Gal pagaliau ji nebebus ištikima, tyli Kito Buchanano asistentė ir taps žmogumi, turinčiu tikras karjeros galimybes. Jei Geilas Okonoras atims iš jos šią progą, ji pritrenks jį vienu iš paveikslų…

      – Taip jau nutiko, – sklandžiai tęsė Geilas, – kad šalia manęs stovi tavo asistentė. Taip, ji miela. Žavus akcentas, – Geilas mirktelėjo Viltei, ši dar kiečiau suspaudė lūpas. – Būtų šaunu, jei porai savaičių man ją paskolintum. Padėtų archyvuoti, aprašyti nuotraukas, gal net pradėtų rengti pirminę knygos versiją. Taip. Žinoma. Tu tikra lėlytė, Brenda. Ačiū.

      Kas tokia? Viltė buvo įsitikinusi, kad dar niekas, pavadinęs Brendą Masterson lėlyte, neliko gyvas. Geilas spustelėjo telefono mygtuką užbaigdamas pokalbį ir nusišypsojo Viltei.

      – Puikios naujienos. Porą savaičių būsi mano.

      Bus kas? Tegu jis svajoja toliau. Kai tik ji sugalvos pasipiktinimą tinkamai išreiškiančius žodžius, tuoj pat pastatys jį į vietą. Tik pirmiausia reikia atsiliepti įkyriai vibruojančiu telefonu. Viltė išsitraukė iš kišenės telefoną ir pikti žodžiai staiga išgaravo iš galvos. Ekrane mirksėjo Brendos vardas. Nereikėjo būti aiškiarege, kad nuspėtum, ką ji pasakys. Viltė metė deginantį žvilgsnį Geilo link, žadėdama, kad pokalbis dar nebaigtas. Atsiliepus į skambutį iš nerimo suspaudė skrandį.

      – Brenda, labas. Atleisk, kad vėluoju, aš jau pakeliui, – velniava, kodėl ji taip pasakė? Prieš persikraustydama į Niujorką Viltė nesuprato, kaip dažnai dėl visko atsiprašinėja. Čia žmonės negaišo laiko mandagioms frazėms net kai užimdavo tavo vietą ar braudavosi pro šalį. Kas kartą ištarusi kokią mandagybę Viltė pajusdavo, kaip smunka darbdavės akyse.

      – Tik taip nesielk. Lik, kur esi. Nežinojau, kad pažįsti Geilą Okonorą, – ar tikrai darbdavės balse skamba pasigėrėjimo gaidelės? Nuostabu, pradirbusi tris mėnesius Viltė pagaliau užsitarnavo darbdavės dėmesį. Tačiau ne didžiulėmis pastangomis, iniciatyva ar talentu, o dėl šįryt sutikto vyriškio.

      – Mano sesuo susižadėjo su jo įbroliu. Buvusiu įbroliu, – Viltė negalėjo ramiai apie tai kalbėtis jo draugijoje. Tik ne tada, kai Geilas stovi netoliese pasirėmęs į sieną, sunėręs ant krūtinės rankas ir dailiame veidelyje nutaisęs išraišką: pričiupau. Viltė pralėkė pro šalį ir nuskubėjo prie kitame kambario kampe matytų durų. Ką gali žinoti, gal jos veda į kankinimų kambarį, bet verta surizikuoti. Pasirodo, durys vedė į gana šaunią virtuvę. Neįprasta tai matyti mieste, kuriame, atrodė, niekas neturi įsirengęs erdvės maistui ruošti. Viltei nelabai patiko nerūdijančio plieno paviršiai ir gąsdinantys įrenginiai, kuriais nežinia kaip naudotis ir net neaišku, kam jie skirti. Tik reikėjo