Tu – mano svajonė. Antra knyga. Jessica Gilmore

įkvėpęs pasinėrė į stulbinantį vaizdą. Horizontą užstojo dangoraižiai. Niujorką apėmus karštligiškai statybų manijai aukštyn stiebėsi nauji, žėrintys bokštai, tačiau kitoje medžiais apaugusios gatvės pusėje išliko seni, tradiciniai Aukštutinio Istsaido daugiaaukščiai. Geilas neramiai trypčiojo. Reikia panaudoti šią neramią kūnu pulsuojančią energiją. Negalima jos švaistyti tuščiam nerimui.

      Lifto ūžesys perspėjo, kad tuoj įžengs viešnia. Gyvenant pastogėje esančiame prabangiame bute nereikėjo koridoriaus. Lifto durys atsiverdavo tiesiai į butą.

      Geilas užsitarnavo šiuos namus. Negavo jų dovanų, nepaveldėjo iš šeimos. Paprasčiausiai daug dirbo ir juos nusipirko. Draugai nesuprasdavo, kiek pasitenkinimo savimi tai suteikė.

      Lengvai šnypštelėjusios atsivėrė lifto durys. Į medines grindis sukaukšėjo batelių kulniukai.

      – Hm… Sveikas? – pasisveikino viešnia. Anglė. Geilas to nesitikėjo. Tačiau jam nerūpėjo, kaip skamba jos balsas. Geilo nedomino pokalbiai.

      – Vėluoji, – jis nesivargino apsisukti. Dažniausiai moteris Geilas sutikdavo maloniai ir prieš pradedant darbus stengdavosi padėti joms pasijusti patogiai. Šiandien jis pernelyg nekantravo, kad mėtytųsi mandagybėmis. – Ant kušetės guli chalatas. Gali persirengti vonios kambaryje.

      – Atsiprašau?

      – Vonios kambaryje, – jis linktelėjo durų tolimiausiame kambario kampe pusėn. – Ten rasi drabužių pakabą. Eik ir renkis. Jei nori, lik su chalatu, kol tinkamai tave paguldysiu, – kai kurios merginos gėdydavosi, o kai kurios mielai žingsniuodavo nuogos nuo pat vonios kambario iki kušetės. Jam buvo nesvarbu, ką mergina pasirinks.

      – Drabužių? Nori, kad nusirengčiau?

      – Na, taip. Juk todėl čia ir atėjai, ar ne?

      Jis išgirdo pasipiktinusį šūksnį ir atsisuko į viešnią.

      – Ne! Žinoma, kad ne. Kodėl taip galvoji?

      Kas, po galais, vyksta? Tamsiaplaukė, tamsiaakė, smulkutė mergina pasipiktinusiu veidu. Visai daili, gal net graži – bent tiems, kam patiko didelės tamsios akys šviesiame veide. Bet jis tikėjosi raudonplaukės amazonės gudria šypsena. Kad ir kas ši mergina, ji tikrai nepanaši į amazonę.

      – Nes tikėjausi merginos, kuri ir turėjo taip pasielgti, – sausai atkirto Geilas. – Bet tu visai ne ta, kurią užsisakiau. Visų pirma, tu gerokai per žema. Nors tavo lūpos labai įdomios.

      – Užsisakei? – mergina dar smarkiau pasipiktino ir net išraudo. – Atsiprašau, kad nesu iš užsakomų merginų katalogo, bet manau, kad pirmiausia turėtum įsitikinti, kas pas tave atėjo, o tik tada reikalauti iš nepažįstamųjų nusirengti.

      – Tai ne aš prasibroviau pro durininką. Kas tu tokia? Ar tave atsiuntė Sonia?

      – Sonia? Nepažįstu jokios Sonios. Akivaizdu, kad kažką supainiojome. Juk tu vardu Geilas Okonoras, tiesa? – mergina dvejojo ir žingtelėjo atgal, tarsi jis bet kurią sekundę galėtų ją užsipulti.

      Geilas nekreipė į ją dėmesio.

      – Jei nepažįsti Sonios, kodėl tu čia?

      Mergina giliai atsiduso.

      – Mano sesuo tuokiasi, ir…

      – Šaunu. Sveikinu. Paklausyk, aš nedirbu vestuvėse. Kad ir kiek pasiūlytum. Aš užsiėmęs. Atsiprašau, man reikia paskambinti. Esu tikras, kad rasi kelią atgal. Atrodo, kad tau nekyla keblumų ieškant kelio.

      Tamsiaplaukė moteris tik spoksojo į jį nustebusi. Geilas iš kišenės išsižvejojo telefoną. Nekreipdamas į viešnią dėmesio permetė akimis, regis, begalę elektroninių laiškų, pranešimų ir priminimų. Suspaudė lūpas. Iš agentūros jokių žinių. Nekantriai atsidusęs susirado telefone numerį ir paspaudė skambučio paveikslėlį. Ryšio signalas supypsėjo kartą, du – Geilas nekantriai trepsėjo koja į ritmą – tris kartus, kol pagaliau kažkas atsiliepė:

      – „Unikalūs modeliai“, kuo galiu padėti?

      – Skambina Geilas Okonoras. Dabar jau… – jis dirstelėjo į skaitmeninį laikrodį ant pilkos sienos. – Jau devynios valandos, o modelis, kurią užsisakiau aštuntai trisdešimt, dar nepasirodė.

      – Geilai, malonu su tavimi kalbėtis. Labai atsiprašau, ketinau paskambinti, bet iki šiol neradau laiko. Toks pašėlęs rytas, nepatikėtum, kas čia dedasi.

      – Nagi.

      – Sonią vakar užsakė didžiulei reklamos kampanijai. Ji paskutinę minutę turėjo pakeisti kitą modelį, tad tiesiogine to žodžio prasme susikrovė daiktus ir iškart išskrido. Pati vakar vakare įsodinau ją į lėktuvą. Tarptautinė kvepalų reklama. Kokia puiki galimybė. Ypač modeliui, kuris… – vadybininkė šnibždėjo tarsi sąmokslininkė: – Nestandartinių matmenų. Ji pas tave apsilankys kitą kartą. Labai atsiprašau. O gal galėčiau atsiųsti kitą merginą? Turime čia dailučių raudonplaukių, jei to ieškai. O gal tau svarbu apvalaina figūra?

      Geilas sunkiai susivaldė nenusikeikęs. Atsiųsti ką nors kita? Mintyse jis išvydo Sonios atvaizdą: išmintingas žvilgsnis žaliose katiniškose akyse, kūnas, spinduliuojantis pasitikėjimą. Būtent to jam reikėjo pagrindiniam kūriniui pirmajai asmeninei parodai.

      – Ne, negaliu taip paprastai pakeisti jos kita mergina. Negaliu ir sutarti kito laiko. Pasilikau laisvo laiko būtent dabar.

      Juk paroda vos po penkių savaičių.

      – Sonia grįš vos už poros dienų. Tegaliu atsiprašyti už vėlavimą, bet…

      Geilas karčiai pagalvojo, kad būtų malonu, jei vadybininkė nors kiek apgailestautų už sukeltus nepatogumus. Ji dar pasigailės. Jis niekada nebesinaudos „Unikalių modelių“ paslaugomis. Geilas nebesiklausė apsimestinių atsiprašinėjimų ir numetė ragelį. Grįžusi Sonia nebetiks jo sumanymui. Geilas nenorėjo paveiksluose vaizduoti žinomų žmonių – kitaip nei fotografijose. Visa esmė nutapyti paprastas moteris. Pernelyg daug laiko jis sugaišo fiksuodamas garsias ir puošnias žvaigždes. Dabar troško pavaizduoti tikrus, niekuo neišsiskiriančius veidus.

      Geilas sugniaužė ranką į kumštį ir apmąstė sudėtingą padėtį. Reikia nupiešti svarbiausią pirmos parodos kūrinį, o jis vis dar neturi modelio. Mintyse perbėgo savo adresų knygą, bet nešovė į galvą nė viena tinkama mergina. Daugelis jo pažinotų modelių buvo liesos, puikiai tinkamos fotografuoti, bet visai nenaudingos šiam projektui. Velnias.

      – Pone Okonorai.

      Delne suspaudęs telefoną Geilas susierzinęs dirstelėjo į nepageidaujamą įsibrovėlę.

      – Maniau, kad išėjai, – nukirto jis. Mergina sustingusi stovėjo netoli lifto. Palinkusi prie durų, tarsi trokštų sprukti. Tačiau juk niekas netrukdė jai taip pasielgti. Greičiau jau priešingai. Geilas lėtai ją nužvelgė, vertindamas tinkamumą šiam projektui. Prieš tai jis matė tik tai, ko trūko, palyginti su mergina, kurią tikėjosi išvysti. Viešnia buvo gerokai žemesnė, neturėjo tokių ryškių apvalumų. Buvo tarsi ledas, palyginti su Sonios ugnimi. Ryškius drabužius mergina dėvėjo tarsi maskarado kostiumą. Tamsūs plaukai tvarkingai gaubė pečius tarsi apsiaustas. Merginos akys buvo didžiulės, tamsios, o jų gilumoje turbūt niekada neužgesdavo atsargumas.

      Viešnia atsitraukė dar žingsnį atgal.

      – Prašyčiau.

      – Juk tai mano studija, – nutęsė Geilas. Jau geriau. Iš pasipiktinimo merginos skruostai švelniai nuraudo, lūpos tapo dar raudonesnės.

      – Aš ne koks piešinys, kad į mane taip spoksotum. Tarsi aš… Tarsi… – sumikčiojo mergina.

      Geilas puikiai žinojo, ką ji nori pasakyti, ir pabaigė sakinį:

      – Tarsi