Aistringas sandoris. Kat Cantrell

ją.

      – Atrodai nuostabiai. Man patinka, kad nusipirkai naują suknelę.

      Štai dėl ko ji atsisakė daugybės idiotų, lemenančių visokius niekus, tokius kaip duok man savo telefono numerį ir apibarstysiu pudra tavo keksiukus. Džonas kreipė į ją dėmesį, todėl, žinoma, pastebėdavo, ką ji vilki. Geltoną suknelę Vivė pasirinko dėl to, kad jis kažkada užsiminė šią spalvą mėgstąs.

      Labai keista, kad jis niekada nepagalvojo, jog Vivė galėtų jam ką nors jausti. Arba ji sugeba slėpti jausmus geriau, nei galėjo tikėtis, arba jis suprato ir tyčia apie tai neužsiminė.

      Širdis ėmė smarkiai plakti. Jis nežino, – tyliai kartojo sau Vivė apimta nevilties.

      Jis negali žinoti. Kitaip jokiu būdu nebūtų prašęs tos paslaugos.

      Ji jau seniai vaidina. Nėra ko panikuoti.

      – Norėjau gražiai atrodyti, – prisipažino Vivė. Dėl tavęs. – Dėl nuotraukų.

      Džonas nusišypsojo.

      – Misija įvykdyta. Norėčiau supažindinti tave su Vorenu.

      Džonas apsisuko, abejingai apkabino jos liemenį ir… ak, kaip tai buvo malonu. Jie dabar buvo kaip vienas, tai rodėsi visai natūralu. Kažin, ar ir jis tai pajuto?

      Tik tada Vivė suvokė, kad vestibiulyje jie ne vieni. Keista, kad kito vyro nė nepastebėjo, nors neabejojo, kad moterys vizgina prieš jį uodegą, – šitokie skruostikauliai ir tie prašmatniai nukirpti plaukai.

      Ji ištiesė ranką draugui, apie kurį Džonas kalbėjo nesustodamas.

      – Malonu susipažinti. Džonas apie jus labai palankiai atsiliepia.

      – Tikėtina, – tarė Vorenas slapta žvilgtelėdamas į Džoną. – Neabejoju, kad jis viską truputį pagražina.

      Abejotina, juk ir be Džono pagalbos ji žinojo, kad Voreno valdoma energinių gėrimų kompanija gyvuoja puikiai. Kad ir kur pasisuksi, visur matyti logotipas su vovere skraiduole.

      Džonas tik numojo ranka ir pamerkė akį.

      – Nepaisyk, vaikine. O kur Hendriksas?

      – Ne mano eilė būti jo aukle, – gūžtelėjo Vorenas ir išsitraukė telefoną. – Parašysiu. Tuojau bus čia.

      Atrodė, Džonas užmiršo, kad jo ranka apkabinusi Vivės liemenį, ir ji tikrai neketino jam to priminti. Spustelėjęs tvirtais pirštais Džonas pasuko ją pro atviras dvigubas duris į koplyčios vidų. Na, jei tas intymumas priklauso vestuvių paketui, ji neatsisakys, paims.

      – Aš to atgailaujančio šunsnukio nelauksiu, – šūktelėjo per petį Džonas. – Už mūsų dar rikiuojasi koks tūkstantis porų, aš savo eilės neprarasiu.

      Vorenas linktelėjo nepakeldamas galvos nuo telefono.

      – Tai bent draugai, – palenkęs galvą juokdamasis sumurmėjo Džonas.

      Nors Vivė avėjo auštakulnius, jis vis tiek buvo aukštesnis, bet tai niekada neatrodė taip akivaizdu kaip šiandien. Vivė tebėjo prisiglaudusi jam prie šono, atrodė, kad Džonas nė neketina jos paleisti.

      – Tokia svarbi diena mano gyvenime, o jie, matai, kaip elgiasi.

      – Bet aš esu čia.

      Ir būsiu, kiek panorėsi.

      Ypač jei Džonas ketina dar keletą kartų taip apkabinti. Šiltas delnas ant liemens keistai ramino. Ir pilve ėmė plazdėti kažkokie iki šiol nepažinti drugeliai.

      Oho, ar čia tikrai taip karšta? Vivė vos atsispyrė pagundai pasivėdinti, ir kibirkštys pasipylė tokiose vietose, kurių neturėtų paveikti šio vyro prisilietimas.

      Džonas nusišypsojo plačiau.

      – Taip, tu esi. Ar pastaruoju metu sakiau, koks jaučiuosi už tai dėkingas? Geriausių pasaulyje draugų prizas tik ką atiteko tau, tu vienintelė esi jo nusipelniusi.

      Priminimas buvo šiurkštus ir būtinas. Tai paslauga. Ne proga vyrui ją pagrabalioti.

      Puiku. Jiedu su Džonu draugai, o tai nuostabu. Vivė pratusi per daug savęs atiduoti vyrams, kurie neatsako tokiu pat atsidavimu. Markas iškentė šiek tiek ilgiau už Zachariją, apie tai, kaip greitai atsikratė Gario ir Džedo, ji ir galvoti nenorėjo. Labai liūdna, kad pradėjus trečią dešimtį turėtus vaikinus suskaičiuotų ant vienos rankos pirštų.

      Santuoka kaip paslauga – pati geriausia, nes Vivė tiksliai žinojo, kuo ji baigsis. Tarsi iš anksto būtų perskaičiusi paskutinį knygos puslapį, o tai tikrai gerai žmogui, kuris mėgsta netikėtai gauti gėlių, bet negali pakęsti netikėtų pokalbių, prasidedančių žodžiais mums reikia pasikalbėti.

      Jokio spaudimo. Jokio reikalo prilipti ir savo beviltiškumu atbaidyti Džoną. Ji gali būti nepriklausoma ir sąmojinga, būdama ištekėjusi ugdyti pasitikėjimą savimi. Praktiškas sumanymas, atnešiantis visokeriopos naudos. Džonas jau paprašė persikraustyti į jo apartamentus Boilano aveniu. Jei tik Vivė visko nesugadins ir neatskleis, kaip trokšta kiekvieno šio vyro colio, viskas bus gerai.

      Atsipeikėjusi ji nusišypsojo draugui, už kurio ketino tekėti. Jie – draugai su privilegijomis, niekaip nesusijusiomis su seksu. To ji jokiu būdu negali pamiršti.

      Prie jų priėjo žaliais drabužiais vilkinti moteris ir pasitikslino, ar tai tikrai laimingoji pora, tada nurodė pradėti ceremoniją. Jei tai būtų tikra santuoka, Vivė gal kiek nusiviltų, nes trūksta fanfarų. Nepraėjus nė minutei iš garsiakalbių, pakabintų susirinkusiesiems virš galvų, suskambo vargonų muzika, moteris parodė Vivei pamerktą puokštę. Ši prispaudė gėles prie krūtinės svarstydama, ar galės jas pasilikti. Užtektų ir vienos gėlytės. Sudžiovintų ją knygoje kaip prisiminimą apie vestuves su nuostabiu vyru, kuris į ją žiūrėjo švelniai ir pagarbiai – daugiau nieko.

      Džonas nė kiek nesijaudindamas nusivedė ją prie altoriaus. Na, žinoma. Ko jam jaudintis? Čia juk jo vieno šou, o pasitikėjimo savimi jam netrūksta jokiose situacijose.

      Vorenas atsistojo greta pagyvenusio vyriškio, laikančio Bibliją. Kai jiems buvo paliepta atsistoti, Džonas stabtelėjo ir drąsindamas nusišypsojo Vivei.

      – Brangūs įsimylėjėliai, – pradėjo senukas ir jį tuojau pertraukė sąmyšis koplyčios gale.

      Vivė su Džonu pasisuko ir pamatė moterį žaliu kostiumėliu, laikančią duris, o kažkas bandė pro jas įsiveržti.

      – Pone, ceremonija jau prasidėjo, – subarė ji.

      Bet kas iš to – vyras, ko gero, Hendriksas Harisas, nesunkiai prasiskynė kelią į koplyčią ir prisidėjo prie dalyvių priekyje.

      Taip. Jis atrodė kaip tik taip, kaip nuotraukose, kurių pilna visa žiniasklaida. Ir ne tik dėl to, kad jo motina kandidatuoja į gubernatoriaus postą. Paprastai prie jo šono būna prilipusi gražuolė, ir jie daro ką nors itin jausmingo, pavyzdžiui, bučiuojasi taip, tarsi niekas nematytų.

      – Atsiprašau, – burbtelėjo jis Džonui.

      Hendrikso akys buvo pasruvusios krauju, atrodė taip, lyg su tomis prabangiomis siuvėjo siūtomis kelnėmis ir marškiniais būtų miegojęs.

      – Matau, sugalvojai, kaip mano vestuves padaryti nepamirštamas, – be jokios pagiežos tarė Džonas, nes jis jau toks.

      Vivė tikrai nebūtų tokia švelni žmogui, nepasivarginusiam ateiti laiku.

      Tarnautojas pradėjo iš naujo ir jau po kelių minučių jie su Džonu ištarė priesaikas. Viskas apgaulė, – kartojo sau Vivė sakydama, kad pažada mylėti ir gerbti.

      – Galite pabučiuoti nuotaką, – senukas tarė taip monotoniškai, kad prireikė kokios minutės suvokti, kad dabar Džonas gali pabučiuoti ją.

      Širdis