Aistringas sandoris. Kat Cantrell

aptarėme, kas bus. Ji valdo savo keksiukų verslą ir neturi laiko vaikinui, tuo labiau nuolatiniam vyrui. Aš nebūčiau prašęs tokios paslaugos, jei ji nebūtų geriausia mano draugė.

      Draugė, kuri nenorės jokių gilesnių santykių. Štai esmė ir vienintelė priežastis, kodėl jų draugystė trunka taip ilgai. Jei būtų bent menkiausia tikimybė tarp jų įsiterpti jausmams, Džonas tučtuojau nutrauktų draugystę, kaip nutraukė su visomis kitomis moterimis, kurios grasino uždėti pavadėlį jo širdžiai.

      Hendriksas tiesiai iš šampano butelio išvarvino paskutinius lašus. Beveik bespalvės šviesiai rudos akys prisimerkė, ir jis susimąstęs pastatė tuščią butelį ant stalo.

      – Jei ji tokia gera draugė, kodėl mes jos nepažįstame?

      – Tikrai nežinai? Negi tau taip sudėtinga suprasti, kodėl laikau ją atokiau nuo vyrų, ketverius metus garsėjančių gebėjimu suvilioti net vienuolę?

      Nusišiepęs Hendriksas mostelėjo galva į Voreną.

      – Bet tam Ponui Padoriajam juk galima? Negi ir jam draudžiama su ja susipažinti?

      Džonas gūžtelėjo.

      – Supažindinsiu rytoj, per ceremoniją.

      Kai bus neišvengiama. Negi tokiems žiopleliams kaip jo draugai paaiškinsi, kad Vivė ypatinga? Vos su ja susipažinęs Džonas susižavėjo saulėta merginos šypsena ir geraširdiškumu.

      Mažą kepyklėlę netoli Kimų biuro, vadinamą Keksiuku, Džonui rekomendavo jo administratorė. Jis ten užsuko, ir dabar jaučiasi už tai dėkingas. Laukdamas stebėtinai ilgoje eilėje Džonas pamatė iš vidinių patalpų įėjusią rudaplaukę merginą. Ji iškart patraukė jo dėmesį, bet kai išėjusi į gatvę ištiesė keksiuką vaikui, kuris prispaudęs nosytę prie lango spoksojo vidun jau geras penkiolika minučių, Džonas neatsispyrė jos neužkalbinęs.

      Jau beveik metai, kaip jis vis užsuka nuostabiųjų citrininių keksiukų. Kartais Vivė sutinka išgerti su juo kavos kitoje kavinėje, kur jai nereikia pustekinei lėkti už prekystalio. Kartkartėmis sustojusi prie Kimų biuro pasikviečia Džoną pietų.

      Tai paprasta, nereikli draugystė, kurią Džonas labai vertina, nes nekelia gilesnių jausmų pavojaus, o ir pati Vivė nesiekia daugiau. Jiedu nemiega kartu – tokių santykių jo draugai nesuvoktų.

      Koks skirtumas?.. Jį esama padėtis tenkina. Vivė padarys jam paslaugą, o atsidėkodamas Džonas visą likusį gyvenimą teiks jai nemokamas konsultacijas ir patarimus verslo klausimais. Juk vis dėlto jis be niekieno pagalbos perkėlė Kimų elektronikos kompaniją į Amerikos rinką ir praėjusiais metais užaugino apyvartą iki 4,7 milijardo dolerių. Būtų kvaila, jei Vivė nepasinaudotų proga kada panorėjusi gauti jo išsamią konsultaciją, – Džonas mielai ją suteiktų.

      Jam reikia įrašyti Vivės vardą į santuokos liudijimą ir tyliai gyventi, kol bus įgyvendintas senelio sumanymas sulieti kompanijas. Tada Vivė galės susigrąžinti vienišos keksiukų kepėjos statusą, o Džonas džiaugsis išvengęs primestos santuokos.

      Vorenas sako, kad ištekėjusi mergina užsimanys meilės ir romantikos. Visiška nesąmonė. Džonas nesuko galvos ir dėl priesaikos. Garbė – jo moralinis kompasas, kaip ir senelio. Meilė reiškia savitvardos praradimą. Gal kitas vyras ir galėtų tapti jos auka, bet ne Džonas. Jis niekada neišduos savo bičiulių ar prarasto draugo atminimo.

      Reikia tik vesti moterį, kuri jam nejunta jokių romantiškų jausmų.

      Apie vestuves Vivjena Doson galvojo kokį tuziną kartų, bet niekada neįsivaizdavo tokio sūkurio pilve – tikro nervų ir visiško mėšlo kokteilio.

      Jau po kelių minučių Džonas taps jos vyru, ir ją dabar tiesiog žudė klausimas o kas, jei…

      Džonas Kimas paprašė jos tekėti. Džonas. Tas, dėl kurio Vivė visus metus nevaikščiojo į pasimatymus, nes kas gi kitas galėtų prilygti tobulybei? Niekas.

      Ak, žinoma, jis pasiūlymą pateikė kaip paslaugos prašymą, ir Vivė sutiko tik sutarusi dėl galimybės pirma pasitaikiusia proga anuliuoti santuoką. Bet vis tiek. Iki tol ji bus ponia Kim.

      Ta santuoka trukti gali labai trumpai, jei tik Džonas sužinos, kaip stipriai Vivė jį myli.

      Bet jis nieko nežinos. Nes, o Dieve. O jei sužinos…

      Na, Vivė negali išsiduoti. Tuomet žlugtų jų draugystė. Na, ir kas? Juk ji nenorėjo užmegzti rimtų santykių, kol išmoks kitaip elgtis su vyrais.

      Sesuo ją vadino prielipa. Ji pati tai laikė atsidavimu. O vyrai ją nuolat pamesdavo.

      Džonas buvo tikras priešnuodis šioms kančioms.

      Paprasta koplytėlė nė iš tolo neprilygo jos svajonių bažnyčiai, bet Vivė būtų tekėjusi už Džono kad ir valymo įrenginiuose, jei tik šis būtų paprašęs. Ji stumtelėjusi atidarė duris, buvo viena ir tuo nelabai džiaugėsi. Dabar pagalvojo, kad reikėjo paprašyti kurios nors sesers važiuoti kartu į Las Vegasą. Pabūti pamerge.

      Dabar tikrai praverstų įsikibti į kieno nors ranką. Bet ne. Nepasakė seserims, kad ketina tekėti, neprasitarė netgi Greisei, kuri buvo panašaus kaip Vivė amžiaus ir nuolat išklausydavo jos paslaptis. Na, bent jau kol sukūrė savo šeimą, kaip kad anksčiau padarė dvi vyresniosios seserys.

      Vivė Dosonų grynakraujų žirgų arklidėse buvo meilutis ponis. Kaip tik dėl to neužsiminė apie skubotas vedybas Vegase su vyru, kuris jos nė nepabučiavo.

      Nuotaka ištiesė pečius. Būtent tik fiktyvios santuokos ji ir norėjo. Beveik.

      Na, žinoma, kada nors norės ir tikros šeimos. Tačiau dabartinė padės jai patekti į slaptąjį klubą, kuriam jau priklausė kitos Dosonų seserys. Be to, Džonui jos reikia. Išlošia visi.

      Koplyčioje buvo tylu ir daug iškilmingiau, nei ji tikėjosi, nors čia žmonės tuokiasi, galima sakyti, neišlipdami iš automobilių.

      Nuo tylos pašiurpo oda, išpylė prakaitas. Ji tikrai teka. Iki šiol santuoka buvo tik teorija. Dabar ji tapo realybe.

      Ar įmanoma patirti nervų priepuolį ir atsigauti vos per dvidešimtį minučių? Vivė nenorėjo pražiopsoti nė vienos vestuvių sekundės. Bet gal pirmiausia reikėtų prisėsti.

      Tada pasaulis išnyko – ji pamatė Džoną, vilkintį siaurą, kaip nulietą tamsų kostiumą, kuris paryškino jo liesą, bet raumeningą kūną. Džono energija išsiliejo ir ją prarijo. Kaip ir kiekvieną kartą nuo tos akimirkos, kai atsisukusi pamatė jį stovintį savo Keksiuke – susikaupusį ir žiūrintį į ją, o ne saldumynus vitrinoje.

      Prakaulus Džono Kimo veidas, linkęs nusišypsoti, o dar greičiau nusijuokti, daugelį naktų vaidenosi Vivei sapnuose. Jo ir kūnas kaip uola. Formą palaiko žaisdamas su draugais raketbolą. Vivė ne vieną valandą praleido įsivaizduodama jį be marškinėlių, prakaituota krūtine, kai užsimoja rakete. Trumpai tariant, jis toks nuostabus vyras, kad ir ilgai tyrinėdama Vivė niekaip negalėjo juo pasisotinti.

      Tamsios, išraiškingos Džono akys nušvito, kai eidamas per vestibiulį ją pamatė. Priėjęs apkabino. Vivė negalvodama apsivijo rankomis jo liemenį. Pati nesuprato kaip, nes tai buvo pirmas kartas, kai Džonas ją palietė.

      Jis net kvepėjo nuostabiai.

      O dabar būtų labai gerai, jei pavyktų atlipinti liežuvį nuo gomurio.

      – Labas.

      Nuostabu. Jie energingai diskutuodavo apie viską nuo pasišaipymo iš tų, kurie geria raudonąjį vyną valgydami žuvį, iki paplūdimių prie kalnų privalumų. Apie Šekspyrą ir Simpsonus. Tačiau patekusi į glėbį vyro, dėl kurio seilėjosi jau kelis mėnesius, Vivė prarado kalbos dovaną.

      Džonas atsitraukė. Geriau nepasidarė. Dabar jai buvo šalta.

      – Džiaugiuosi,