Istorija apie meilę. Kandy Shepherd

kol svarstė, ar Endė tiks šiam darbui, suvokė, kad Endė jam patinka ir norėtų ją pakviesti vakarienės. O abiejų dalykų padaryti negalėjo. Darbo ir malonumų nepainiojo. Tokią klaidą jau padarė su buvusia žmona. Daugiau tai nepasikartos. Jei pasamdys Endę Niuman, bus tikras, kad labdaros vakaras bus be priekaištų. Nepasamdys – galės pakviesti ją į pasimatymą. Bet reikėjo, kad kas nors suorganizuotų vakarėlį, o tas darbas turi būti patikėtas geriausiems. Nors persiplėšk.

      – Man patinka tavo entuziazmas, bet labai rizikuočiau dirbti su įmone, kuri dar nėra… patikima.

      – Turime raštiškus klientų atsiliepimus apie surengtus vakarėlius. Visi jie teigiami. – Endės tonas vos pakilo. Ji turbūt nė nepastebėjo, kaip stengėsi padaryti įspūdį. – Bet prieš priimdamas spendimą papasakok, ko tikiesi iš mūsų. Blogiausia, kas gali nutikti, – tai nesusikalbėti su klientu ir nepatenkinti jo lūkesčių.

      Iš rankinės ji išsitraukė užrašinę. Dominykui patiko, kad ir rankinė, ir užrašinė atitiko jos vizitinę kortelę. Tai rodė dėmesį detalėms. Ankstesnio gyvenimo sumaištis išmokė jį vertinti planavimą ir tvarką. Akis užkliuvo už įmonės logotipo ant užrašinės puslapių.

      – Taigi, – pradėjo Endė, kai jis baigė apžiūrą. – Aš suglumusi. Nors įmonės oficialiame rašte teigiama, kad vakarėlis bus Nepaprastas kalėdinis labdaros vakaras, siekiant sukelti palankų žiniasklaidos susidomėjimą, reikalauji, kad tai niekaip nebūtų susiję su Kalėdomis. Tai kaip iš tikrųjų?

* * *

      Vos tik ištarė, Endė pasigailėjo savo žodžių. Ji nenorėjo užsipulti Dominyko Hanto ar pastatyti jo į nepatogią padėtį. Bet laiške nebuvo aiškiai nurodyta, kad tai nebus kalėdinis renginys, ir jai reikėjo išsiaiškinti, jei ketina imtis šio darbo.

      Jų verslas turi suklestėti. Daugiau niekada nebus darbuotoja korporacinėje įmonėje. Vieną dieną turėti darbą, kitą jo netekti – per stiprus smūgis. Ypač kai prieš penkerius metus patyrus skaudžių išgyvenimų jos gyvenimas iš esmės pasikeitė. Bet paklausti galėjo ir šiek tiek subtiliau.

      Dominykas neatsakė. Vos prieš sekundę stojusi tyla tapo nejauki. Jo veidas suakmenėjo ir Endei buvo sunku suprasti, ką ji mato. Pyktį? Liūdesį? Gailestį? Kad ir kas tai buvo, efektas toks stiprus, kad ji prisivertė nepalinkti į priekį ir nepaliesti jam rankos, gal net apkabinti. O tai būtų didelė klaida. Daug didesnė nei netaktiškas klausimas.

      Susigūžė suvokdama, kad išlaisvino mintis, kurios aiškiai jį skaudino. Tada suprato, kad gali būti išspirta lauk kaip ir prieš ją buvusios renginių organizatorės.

      – Laiške nebuvo tiksliai nurodyta, – jis sunkiai tarė žodžius. – Kalėdos man… sukelia ne itin smagius prisiminimus. Aš jų nešvenčiu. Tad taip ir palikime.

      Endė matė, kaip skausmas jo akyse atsitraukė. Suvokė, kad sėdėjo sulaikiusi kvėpavimą, ir vos neužspringo iš dėkingumo, kad jai buvo suteikta antra proga. Negalėjo paneigti, kaip stipriai to norėjo. Ne tik dėl darbo, bet ir dėl galimybės dažniau matyti šį neabejotinai įdomų vyrą.

      Jame buvo kažkas daugiau, kažkoks asmeninis skausmas, kurio ji nesuprato. Bet būtų nemandagu klausinėti.

      Endė nieko nežinojo apie jo asmeninį gyvenimą. Tik tai, kad visuomenėje jis laikomas geru laimikiu – turtingas, gražus ir sėkmingas vyras. Nors, žinoma, ne jos skonio. Kaip suprato, čia jis gyveno vienas. Name, Vokliūzo rajone, kuriame būstų kainos prasideda dvigubu skaičiumi prieš šešis nulius. Argi nebuvo skandalingų skyrybų jo praeityje? Nukentėjusi buvusi žmona, viešas mūšis dėl namo nuosavybės. Endei reikės pasidomėti. Jei ji laimės šį darbą – o tai vis dar buvo didelis jei, – reikės išmokti, kaip su šiuo vyru kalbėtis.