Istorija apie meilę. Kandy Shepherd

baltu randu kamputyje ir juodi plaukai. Ir dar ta tarsi apčiuopiama nuo vyro sklindanti jėga.

      Ji turėjo sutelkti profesionalumo likučius, kad nekreiptų dėmesio į šiltą raudonį, nudažiusį kaklą ir skruostus. Į tai, kaip pašėlusiai plaka širdis reaguodama į Dominyką Hantą, stovintį šalia.

      Ji negali sau to leisti. Šis darbas jai ir jos draugėms itin svarbus. Be to, tamsus ir griežtas veidas – ne jos skonio. Jos idealas – jautrus vyras saulės nugairintais plaukais, kaip pirmoji meilė, kurios, atrodė, ji amžinai gedės.

      Stengdamasi išsilaikyti tvirtai Endė ištiesė ranką ir prisivertė nusišypsoti.

      – Pone Hantai, pradėkime iš naujo. Endė Niuman iš įmonės Vakarėlių karalienės.

      Šiltos rankos paspaudimas buvo formalus ir jis linktelėjo rodydamas, kad sutinka su tokiu pasisveikinimu. Jei vien rankos paspaudimas gali sukelti viso kūno šiurpuliukus, ji tikrai pateko į bėdą.

      Tai tik verslas. Endė giliai įkvėpė, ištiesino nugarą ir pakėlė galvą sutikti žvilgsnio.

      – Girdėjau, kad aš ketvirta renginių organizatorė, su kuria susitinkate, ir neketinu leisti, kad būtų dar ir penkta. Aš turiu būti ta, kuri organizuos jūsų šventę.

      Jei Dominyką ir nustebino toks tiesmukumas, jis to neparodė. Pilkos akys išliko ramios ir skarbios.

      – Geriau užeikite į vidų ir įtikinkite mane, kodėl taip turėtų būti, – pareiškė jis.

      Net balsas buvo patrauklus. Sodrus ir santūrus, ir išskirtinai vyriškas.

      – Priimu iššūkį, – tarė Endė tokiu pasitikinčiu balsu, kokiu tik įstengė.

      Tamsiai išdažytomis medinėmis ir kreminio marmuro grindimis ji nusekė Dominyką į trečio dešimtmečio atnaujinto namo svetainę. Centre stūksantys marmuriniai laiptai su grūdinto plieno baliustradomis viršuje išsišakojo į dvi puses. Tai nebuvo pirmas didingas namas, kuriame ji lankėsi dirbdama šį darbą, bet šis buvo toks įspūdingas, kad reikėjo pasistengti likti susičiaupus.

      – Oho, – žvalgėsi aplink, užmiršusi kaip ją trikdė Dominykas Hantas. – Laiptai nuostabūs, taip ir įsivaizduoju čia stovinčius choristus, kalėdinėmis giesmėmis sutinkančius svečius.

      Mintys tarsi vaizdai skriejo jai prieš akis. Raudonos ir baltos spalvų choristų drabužiai? Kiekvienas jų laiko susuktą pergamentą su spausdintais giesmių tekstais? O kaip muzika? Styginių kvartetas? Arfininkė?

      – Ką turite galvoje? – Dominykas pertraukė jos mintis.

      Endė sumirksėjo, kad grįžtų į realybę, ir pažvelgusi į jį nusišypsojo.

      – Atsiprašau, pernelyg įsijaučiau. Tai tik keletas idėjų. Žinau, kad vis dar turiu įtikinti, jog esu tinkamiausia šiam darbui.

      – Turėjau omeny kalėdines giesmes, – lediniu balsu tarė Dominykas.

      Taigi, jis būtų vienas tų priekabių klientų, kuriam reikia suderinti visas smulkmenas. Negi reikės išvardyti visas giesmes, kurios bus giedamos?

      Endė papurtė galvą, norėdama pasakyti, kad dabar tai nesvarbu.

      – Tai buvo tik mintis. Bet choras vis tiek puikiai tiktų ant laiptų. Gal netgi vaikų choras. Vakarėlio svečiai kaipmat užsikrėstų Kalėdų nuotaika.

      – Tai nebus kalėdinis vakarėlis, – jis tarsi išspjovė žodį kalėdinis.

      – Bet juk vakarėlis rengiamas gruodžio mėnesį? Pagalvojau, kad…

      Dominykas sustingo ir tą akimirką, kai jo akys patamsėjo, o antakiai susiliejo į tiesią liniją, Endė suprato, kad jo reputacija ne iš piršto laužta.

      – Tiesą sakant, išvis nenoriu jokio vakarėlio savo namuose, bet tai būtina padaryti dėl verslo.

      – Tikrai? – Endė stengėsi neleptelėti nieko blogo. Klientas, kuris nenori jokio vakarėlio? Šito ji nesitikėjo. Jos įsitikinimas, kad puikiai susidoros su situacija – tiksliau su šiuo vyru – kaipmat ėmė blėsti.

      Ji sugriežė dantimis stengdamasi išlaikyti balsą ramų.

      – Iš laiško supratau, kad norite didelio labdaros renginio, kuris būtų kaip įmanoma išviešintas, vos kelios savaitės prieš Kalėdas.

      – Taip, tiesa. Tik renginys nebus kalėdinis. Paprastas vakarėlis, tik vyks panašiu laiku.

      Viskuo nepatenkintas ir reiklus, ir tai tik pradžia. Negi ji kalta, kad sudėjusi du ir du pamanė, jog gruodį vyksiantis vakarėlis turi būti kalėdinis? Ar tikrai jie to neminėjo laiške? Jai nė netoptelėjo, kad galėtų ne taip suprasti.

      – Tai nesusipratimas ir aš atsiprašau. Iš jūsų rinkodaros skyriaus gavau oficialų laišką, – kalbėdama Endė atsivertė aplanką. – Bet turbūt geriausia būtų išgirsti jūsų mintis ir idėjas dėl vakarėlio. Kai vakarėlis organizuojamas iš širdies, tik tada pavyksta geriausiai. Ar galėtume prisėsti ir viską aptarti?

      Dominykas reikšmingai pažvelgė į laikrodį ant riešo. Endės širdis nusirito į kulnus. Ji nenorėjo tapti ketvirta renginių organizatore, kuria jis atsikratytų dar nepristačius idėjų.

      – Turite dešimt minučių, – sausai tarė vyras.

      Dominykas palydėjo ją į svetainę, kuri užėmė visą priekinę namo dalį, ir pažvelgė į mėlynus uosto vandenis ir žymiuosius Sidnėjaus statinius – Uosto tiltą ir Operos teatrą. Tada atidarė stiklines duris į milžinišką terasą. Tobula vasaros terasa vakarėliams.

      Endė iš karto atpažino vieno žinomiausių Sidnėjaus interjero dizainerių darbą. Tas vyrukas dirbo tik su tais, kurie galėjo sumokėti šešiaženklę sumą. Kambaryje vyraujančios neutralios spalvos ir metalas sukūrė originalaus art deco stiliaus įspūdį. Rezultatas buvo vyriškas, bet labai stilingas.

      Kokia nuostabi vieta vakarėliui. Bet Endė tuojau pat išstūmė mintis apie vakarėlius iš galvos. Ji turi tik dešimt minučių, kad gautų šį užsakymą. Dešimt minučių, kad įtikintų Dominyką Hantą, jog jam reikia būtent jos.

      2

      Dominykas mostelėjo Endei sėstis ant aukštesnės sofos, kad kalbėdamas galėtų žiūrėti jai tiesiai į akis. Siekdamas pranokti pašnekovus paprastai jis pats pasirinkdavo tą sofą. Dabar jam nereikėjo daryti įspūdžio nei ūgiu, nei sudėjimu. Ji buvo aukšta, bet jis kur kas aukštesnis, net ir sėdėdamas ant žemesnės sofos. Be to, tai, kaip ji pati atsisėdo atlošusi pečius ir ištiesinusi nugarą, leido suprasti, kad nesileis įbauginama nei jo, nei ko nors kito. Nors geriau pagalvojus. Sukryžiuotos ir vėl atkryžiuotos kojos reiškė, kad ji nervinosi labiau, nei parodė.

      Dominykas atsirėmė į sofos atkaltę, iš vidinės švarko kišenės išsitraukė jos vizitinę kortelę ir vartė tarp pirštų.

      – Papasakok apie Vakarėlių karalienes. Kortelė nauja, tarsi ką tik iš spaustuvės.

      – Naujutėlė. Mes šiame versle tik trys mėnesiai.

      – Mes?

      – Aš ir dvi mano verslo partnerės. Eliza Djun ir Džema Harper. Kartu dirbome žurnalo redakcijoje prieš pradėdamos savo verslą.

      Dominykas prisimerkė.

      – Ir tapote Vakarėlių karalienėmis? – tardamas pavadinimą jis pirštais parodė kabutes. – Nematau ryšio.

      – Visada buvome vakarėlių karalienės, net kai dirbome žurnale. – Dominykas kilstelėjo antakį ir Endė nuščiuvo. Kaip atsaką jis pastebėjo ir jos pakeltą antakį. – Na, ne tiesiogiai, – ji nusišypsojo. – Gal šiek tiek. Jei atvirai, mes iš tiesų linksminomės. Bet juk turi mėgti linksmintis, norėdamas organizuoti