Meilė iš antro karto. Joss Wood

čia buvo užsukęs?

      – Elis atėjo ir išėjo, pone. Jis norėjo jūsų palaukti, bet paskui paprašė perduoti, kad su jumis susitiks ryte.

      Akies krašteliu Bo pastebėjo moters galvos kryptelėjimą ir suprato, kad ji klausosi pokalbio. Jis jautė svilinantį žvilgsnį ir pajuto jos susidomėjimą. Bo neprieštaravo. Po galais, ji tikra gražuolė.

      Tačiau daug, labai daug gražių moterų lankydavosi vyno bare, vynuogyno degustacijos kambariuose, restoranuose, meno galerijose, viešbučiuose… jo biure. Jo gyvenime. Bo niekada nesirinkdavo atsitiktinių moterų. Užsimanius moteriškos draugijos (jam vos trisdešimt penkeri ir jis dažnai užsimanydavo), tereikėdavo paskambinti – telefone buvo įsivedęs kelių moterų numerius. Moterų, kurias pažinojo, moterų, su kuriomis jautėsi patogiai. Moterų, kurios suprato, kad jis nori tik kelių valandų neįpareigojančios pramogos.

      Bo padėjo rankas ant baro ir, bandydamas atsispirti pagundai pažvelgti į šoną ir pradėti pokalbį, įbedė akis į savo pėdą, kuri ilgėjosi ant auksinės atramos. Jam reikia grįžti namo – į vieną iš keturių prabangių namų, kurie buvo pastatyti, kai visi kartu nusprendė Belero dvarą ir šeimos namus paversti jaukiu viešbučiu. Visi namai stovėjo rytinėje dvaro pusėje už vynuogynų ir buvo gana toli vienas nuo kito, tad jis nesijautė gyvenąs savo sesers arba pusbrolio pašonėje. Ketvirtąjį ir patį mažiausią namą jie paskyrė besisvečiuojantiems giminaičiams ir draugams.

      Rytoj Bo laukė daug darbo, prieš akis visa pašėlusi savaitė, todėl netgi mintis užkalbinti gražuolę pajuodusiais paakiais buvo paprasčiausiai kvaila. Jis instinktyviai žinojo, kad mergina ne jo skonio. Jam patiko į jį patį panašios moterys: ramios, santūrios, šaltakraujės. Trumpa suknelė prie kaubojiškų aulinukų, garbanoti, liemenį siekiantys plaukai ir visai nepadažytas veidas išdavė, kad ji laisvos sielos moteris.

      Bo visada stengėsi bėgti kuo toliau nuo nerūpestingų nuotykių ieškotojų, kurios gyvena pagal savo pačių susikurtas taisykles. Jam patiko paprastos, draugiškos, nieko nereikalaujančios moterys. Ir dar ramios… jam labai patiko ramios moterys.

      Bo gerai žinojo, kad ši moteris tikrai tokia nėra…

      Taigi, Teseri, baik savo viskį ir nešdinkis iš čia. Nėra jokio reikalo mintyse kurti užkalbinimo frazių. Tu jų nepanaudosi nė su ja, nė su jokia kita moterimi.

      Protingas, nepaprastai sėkmingas, sprendžiant iš dizainerių siūtų drabužių, turtingas ir šiek tiek, o gal netgi labai, sutrikęs, – pagalvojo Remi. Jo platūs pečiai atrodė įsitempę, o pirštų barbenimas į barą išdavė nerimą. Plaukai buvo netvarkingi dėl nuolat per juos braukiančių pirštų.

      Remi iškart atpažindavo įtampą – juk pati kadaise buvo gyvas įtampos kamuolys – ir suprato, kaip jis jaučiasi. Jam reikia daugiau nei vienos taurės viskio ir lengvo pokalbio.

      Šiam vyrui reikia atsipalaiduoti, pasijuokti ir tikriausiai aistringai pasimylėti.

      Remi galėjo pasirūpinti pirmuoju ir antruoju dalyku, bet svarstė ir apie trečiąjį. Ji taip juo susižavėjo…

      Na, meiluti, tikiuosi, kad turi humoro jausmą, nes kitaip krisiu veidu į purvą…

      – Tu esi visai kaip mano mėgstama kava. Juodas ir stiprus.

      Kai Bo atsisuko, Remi giliai įkvėpė ir pirmą kartą pažvelgė tiesiai į jo sodriai pilkas, ilgų tamsių blakstienų rėminamas akis.

      Bo suraukė tamsius antakius.

      – Atsiprašau?

      Remi suprunkštė ir apsimetė bemąstanti.

      – Nesuveikė? Na, o kaip dėl šios?.. Taip ilgai ieškojau vyro su LGU ir pagaliau tokį radau… Beje, LGU yra Labai gražus užpakaliukas trumpinys.

      Bo užvertė akis ir Remi pastebėjo, kad jos pralinksmėjo. Ačiū Dievui.

      Tačiau jo rimtas veidas išliko abejingas ir jei ne ta žiežirba akyse, ji būtų sprukusi į krūmus.

      – Rimtai?

      – Kaip banalu, ar ne? – Remi viliojamai nusišypsojo.

      Bo seksualių lūpų kampučiai šiek tiek kilstelėjo.

      – Labai.

      – Gerai, paskutinis. Ar tu esi tas vaikinas, kuris man nupirks kitą gėrimą?

      Akimirką į ją spoksojęs Bo galiausiai nusišypsojo ir šaltas, atšiaurus vyras tapo bemaž prieinamas.

      O, meiluti, tau tikrai vertėtų dažniau nusišypsoti.

      – Ne tobula, bet pakenčiama.

      Jo balsas žemas, melodingas ir švelnus kaip brangus viskis, kurį gėrė, – pagalvojo Remi, kai vyras pasisuko į barą užsakyti jai gėrimo.

      Tada, kaip Remi ir tikėjosi, jis atsisėdo šalia ir pažvelgė jai į akis. Užuot elgęsis kaip kiti vyrai, pagyręs jų melsvą spalvą, jis tik susikryžiavo rankas, taip per baltus aptemptus marškinius išryškindamas raumenis. Remi troško atlaisvinti jo kruopščiai surištą raudoną kaklaraištį ir atsegti viršutinę akinamai baltų marškinių sagą. Ji svarstė, kaip jis atrodytų su nublukusiais džinsais ir marškinėliais… Kaip atrodytų nuogas. Fantastiškai, – nusprendė.

      – Taigi, ar tos baisios užkalbinimo frazės dažniausiai suveikia? – žvelgdamas vis dar neįskaitomomis akimis paklausė jis.

      – Juk tu man nupirkai gėrimą, ar ne? – tarė Remi.

      – Tiesa, – Bo pastūmė taurę arčiau jos. – Žinai dar? Užkalbinimo frazių?

      – Žinoma.

      – Išbandyk su manimi.

      – Jos visos tiesiog tragiškos, – tarsi kviesdama paflirtuoti ir skaniai pasijuokti įspėjo Remi. – Net nežinau… Toji su LGU buvo pasenusi ir baisi, – Remi pabarbeno pirštais per baro paviršių ir apsimetė įdėmiai mąstanti. – Na, gerai, o kaip… Tavo kūnas – svajonių šalis, ar galėčiau būti Alisa?

      Bo atsiduso.

      – Gal gali pasitraukti nuo baro? Tuoj ištirpinsi visą ledą.

      Štai jis vėl nusišypsojo.

      – Gal tu žodynas? Nes tave pamačiusi supratau, ką reiškia žodis „gražus“.

      Taip, ryškėja šypsenos kontūrai. Nagi, žinau, kad ji ten kažkur slepiasi.

      – Tu toks karštas, kad tavęs neužgesintų net gaisrininkai.

      Išgirdusi jo netikėtą juoko protrūkį Remi pajuto kaip kūnu perbėga šiurpuliukai. Remi privertė jį nusišypsoti, netgi juoktis. Ji pasijuto taip, tarsi būtų laimėjusi didįjį prizą. Ji dar kartą akinamai nusišypsojo.

      – Aš esu Remi.

      – Robertas, bet beveik visi mane vadina Bo.

      Robertas skamba pernelyg griežtai, pernelyg formaliai, – gurkštelėjusi vyno pagalvojo Remi, – bet tikriausiai jis puikiai atitinka šaltą, ramų ir teisuolišką būdą. Bo tinka besišypsančiam vyrui, kuris slepiasi po niurgzlio kauke. Ir tas vyras jai patiko daug labiau.

      Dreikot, dabar būtų pats laikas atsistoti ir išeiti. Kol nepadarei ko nors kvailo, pavyzdžiui, nepasiūlei apžiūrėti savo kelnaičių, kurios, kaip tyčia, yra raudonos ir jų iš viso beveik nematyti. Išgerk savo realybės tabletę, mieloji. Prisimeni paskutinį kartą, kai užsiėmei seksu? Tą kartą, kuris tapo pirmuoju ir paskutiniu vienos nakties nuotykiu? Prieš dvejus metus? Tu taip nusivylei, kad prisiekei daugiau niekada taip nesielgti… Ar vis dar prisimeni?

      Remi prisiminė, bet labai, netgi labai nenorėjo klausyti protingosios Remi. Ji tokia nuoboda…

      – Kiek viešėsi Belevju? – išblaškydamas jos pašėlusias mintis