Meilė iš antro karto. Joss Wood

      Pirmas skyrius

      Gurkšnodama Belero šardonė vyną Remi Dreikot pažiūrėjo į prieš akis gulintį atverstą lankstinuką. Tai štai koks tas Belevju miestelis, – pro panoraminius vyno baro langus žvelgdama į pagrindinę miestelio gatvę pagalvojo ji. Kosmopolitiškas, modernus, subtiliai prašmatnus ir alsuojantis europietiška elegancija. Remi jis patiko. Netgi labai.

      Per trumpą ekskursiją po Napos slėnio miestelius Remi įsitikino, kad slėnio šiaurėje įsikūręs Belevju pasižymi visomis geriausiomis kitų miestelių savybėmis. Jame susipynė kvapą gniaužiantys Paliseido kalnų vaizdai, senovinio Kalistogos pasaulio detalės, Šventosios Helenos kasdienė elegancija ir, jei vertintų pagal itin gurmanišką mėsainį, kurį per pietus valgė gatvės gale įsikūrusioje prabangioje kavinėje, tokia pat aistra maistui, kuria alsuoja Jontsvilis.

      Gaila, kad šis miestas – tik jos tarpinė stotelė… Jis tiesiog maldavo pasilikti šiek tiek ilgiau ir atrasti šiek tiek daugiau.

      Ne, aš negaliu, – vydama šalin pagundą pagalvojo Remi. Pirmą kartą per… na, daugelį metų ji privalėjo būti tam tikroje vietoje tam tikru laiku. Prisiminusi, kodėl po trijų dienų privalo būti Portlande, ji išgėrė likusį vyną ir pamojo barmenui, kad įpiltų dar vieną taurę.

      Po maždaug septyniasdešimt dviejų valandų jos mama turėtų gimdyti jos brolį, o Remi prižadėjo būti kartu. Ne ligoninės laukiamajame arba savo namuose, kaip darytų normalus žmogus, bet pačioje gimdymo palatoje. Žinoma, kartu su mama, senele ir naujuoju patėviu, kuris už ją vyresnis vos septyneriais metais.

      Remi priglaudė prie lūpų taurę. Visa ši situacija ją stebino, baugino ir vertė nerimauti.

      Stebino, nes po daug metų buvimo vieniša mama, na, tai nebuvo visiška tiesa… senelė Rauzė jai atstojo tėtį, kurio neturėjo, jos mama, užkietėjusi feministė, susidėjo su vidurinės mokyklos kūno kultūros mokytoju. Baugino, nes mama, medicininiais terminais kalbant, buvo vidutinio amžiaus moteris, o keturiasdešimt ketverių metų moteriai, kitaip nei septyniolikmetei, kyla daug daugiau pavojų sveikatai. Vertė nerimauti, nes… na, ją ir dar negimusį brolį skirs didesnis nei ketvirčio amžiaus metų skirtumas.

      Dvidešimt septyneri metai… Tai daugiau nei keista. Tai yra visiškas absurdas.

      Viskas taip painu ir baugu. Remi iš visos širdies tikėjosi, kad šį vaiką Dženė augins kitaip, nei augino ją. Brangusis Dieve, jai lieka tik melstis. Tiesiog, kad būtų paprasta mama, – Remi kartojo savo dar negimusiam broliui. – Paprasta mama būtų tiesiog puiku.

      Remi pajuto, kaip pasikeitė vyno baro atmosfera… pajuto, kaip pasikeitė energija. Apsidžiaugusi, kad kažkas išblaškė jos mintis, ji atsisuko ir pažvelgė į naują baro lankytoją. Vyras sustojo pasikalbėti su pora, sėdėjusia prie netoli paradinių durų esančio stalelio. Kadangi buvo nusisukęs, Remi galėjo grožėtis baltais marškiniais aptrauktais plačiais pečiais ir nuostabiu užpakaliuku, kuris slėpėsi po brangiomis juodos spalvos kostiumo kelnėmis.

      Baigęs pokalbį vyras priėjo prie kito staliuko, paspaudė rankas ten sėdintiems žmonėms ir apsikeitė bučiniais į skruostus. Norėdama pamatyti jo veidą Remi laukė, kol jis atsisuks. Kaip visada lengvai, tarsi flirtuodama ji parėmė smakrą delnu.

      Baro kampe dainavo ir gitara skambino smulkutė brunetė, o ant minkštasuolių sėdinti grupelė jos amžiaus moterų garsiai juokėsi ir gėrė tekilą. Prie pasagos formos baro buvo susirinkęs būrelis žmonių ir Remi iškart pastebėjo susidomėjusius ir plėšrūniškus moteriškių žvilgsnius, kurie sekė šio saldainiuko žingsnius prie baro. Išvaizdžių ir sėkmingų vyrų pilnoje patalpoje jis gebėjo prikaustyti dėmesį beveik nieko nedarydamas.

      Vyras galiausiai atsidūrė visai šalia ir Remi – pagaliau! – galėjo iš arti pamatyti jo veidą: banguoti tamsiai rudi, beveik juodi, plaukai, ilga nosis, gilios ir paslaptingos akys. Tvirtas žandikaulis ir seksualios lūpos.

      O taip. Labai sultingos. Labai seksualios.

      Kai jis buvo įtrauktas į dar vieną pokalbį, Remi pasuko galvą ir pastebėjo, kad nors šis vyras kalba nedaug, bet vos tik prabyla, žmonės jo įdėmiai klausosi. Iš tiesų klausosi. Net ir tylėdamas vyras spinduliavo pasitikėjimu ir savitvarda. Vis dėlto labiau nei jo veidas ir kūnas, kurie, beje, buvo nepaprastai patrauklūs, ją intrigavo jo pasitikėjimas savimi ir savitvarda. Tikras eržilas, – ilgai nemąsčiusi nusprendė Remi, – galingas, turtingas ir mėgstantis vadovauti.

      Ji pažinojo daug eržilų. Tokių dažnai galėjai sutikti Niujorko biuruose, baruose ir gatvėse. Arogantiški ir turtingi vyrai jau labai daug metų jos nedomino. Tačiau šis sudomino. Remi svarstė kodėl. Jis turėjo kažką, kas privertė jos intymiausias vieteles kaisti, o tai nežadėjo nieko gero. Visai nieko gero.

      Į Belevju Remi užsuko trumpam ir tikrai neieškojo pramogų. Ji instinktyviai suprato, kad šis nepažįstamasis priklauso tiems vyrams, kurie priverčia moteris apsikvailinti, keisti savo planus arba prisidaryti gėdos.

      Remi buvo pernelyg protinga, kad taip elgtųsi.

      Pernelyg protinga, ir taškas.

      Bo Teseris ją pastebėjo iškart, vos tik įžengęs pro stiklines Belevju miestelio širdyje įsikūrusio jo šeimos vyno baro duris. Čia pavakaroti traukdavo ir vietiniai, ir turistai. Mergina viena alkūne buvo atsirėmusi į barą, o kita pasirėmusi galvą. Jos ilgas netvarkingai krintančias garbanas puošė natūralios kaštoninės sruogelės, tokios subtilios, kokių nesukurtų net geriausias kirpėjas. Akį traukė išraiškingi skruostikauliai, smakro linija ir lieknas, beveik liesas kūnas.

      – Girdėjai, kad mirė Bela?

      Bo atitraukė žvilgsnį nuo gražuolės prie baro ir pažvelgė į laukiančius veidus prie gretimo stalelio. Jis visą dieną atsakinėjo į vieną ir tą patį klausimą. Taip, žinoma, jis girdėjo, kad praeitą naktį miegodama mirė Bela Abram – jo kaimynė ir karalienės Anos stiliaus dvaro bei penkių akrų žemės savininkė.

      – Mes svarstome, kas galėtų tapti jos paveldėtoju? Bela buvo gana turtinga.

      Tai buvo antrasis klausimas, kurį jis girdėjo visą dieną. O kalbant apie paveldėtojus, kas galėjo žinoti? Nors savo trumpais romanais Bela linksmino visą slėnį, ji niekada nebuvo ištekėjusi ir, visų žiniomis, buvo vienintelis vienturčių vaikų vaikas… Istorijos pabaiga. Vos tik paaiškės paveldėtojas, Bo bus pirmasis, kuris pasiūlys pirkti jos dvarą. Jo nevilioja milžiniškas, šlamštu apstatytas namas, bet jam reikia žemės. Daugiau žemės reiškia daugiau vyno ir vietos šiltnamiams, kuriuose būtų auginami vaisiai ir daržovės, tiekiami saviems ir svetimiems vietos restoranams.

      Bo gerai žinojo, kad žemę, per kurią eina pagrindinis turistų kelias, vedantis į pietinius Napos slėnio miestelius, norima modernizuoti pirmiausia. Belerui tikrai nereikia daugiau daugiabučių namų, golfo kortų ir prekybos centrų. Tai buvo didžiausias Bo košmaras.

      Baigęs pokalbį jis žengė prie baro, prie kurio sėdėjusi turistų grupelė jau spėjo pakilti nuo kėdžių ir pasiėmę paltus ir rankines traukė prie durų. Bo atsistojo prie baro ir persibraukė ranka plaukus.

      – Kaip visada, pone? – paklausė barmenas ir Bo linktelėjo.

      Barmenas ėmė lakstyti palei barą ir Bo pastebėjo, kad jam iš rankų vos neišslydo brangaus vyno butelis. Jis sutramdė norą perlipti per barą ir pačiam įsipilti gėrimo (studijų metais Bo dirbo barmenu) ir, atpažinęs sesers balsą, tik pabarbeno pirštais per stalviršį.

      – Bo, tu gąsdini mūsų darbuotojus. Esi toks atšiaurus ir nedraugiškas. Atsipalaiduok ir bent kartais jiems nusišypsok. Pasakyk juokelį, pagirk.

      Prieš kelerius metus, kai dar buvo gyva Ana ir jis dar nenumanė, kokia didelė atsakomybė yra valdyti Belero grupę, tai padaryti būtų buvę daug lengviau. O dabar Bo tiesiog neturėjo nei laiko, nei energijos skatinti žmones gerai atlikti savo darbą.

      Džinė jam dažnai primindavo, kad bendravimas nėra jo stipriausia savybė.

      – Mielas brolau, tu slepiesi po stipraus ir tylaus žmogaus kauke, bet joks žmogus nėra sala1 ir panašiai…

      Bo mintyse gūžtelėjo pečiais. Toks scenarijus jam puikiai tiko, o kadangi dirbo neskaičiuodamas valandų ir vadovavo savo daugiamilijoninės

1

Anglų poeto Džono Dono eilėraščio Nė vienas žmogus nėra atskira sala pirmoji eilutė (čia ir toliau – vertėjos pastabos).