Aistringasis lošėjas Venecijoje. Bronwyn Scott

ant žirgo, Brenai! Šok su juo!

      Nolanas tarsi sustingo laike. Matė, kaip Brenanas įsikimba žirgo karčių ir užšoka jam ant nugaros. Net jei žirgas ir būtų buvęs pabalnotas, toks šuolis – tikra beprotybė, tačiau Brenanas puikus raitelis, kaip ir Arčeris, tik dar nutrūktgalviškesnis.

      Žirgas pašoko…

      Ir nusileido. Parklupo ant denio.

      Laikas vėl pajudėjo. Nolanas su Arčeriu graibstė vadeles bandydami nuraminti gyvulį. Havilandas nutraukė Brenaną nuo pargriuvusio arklio. Nolanas dirstelėjo į krantą. Pasiekę prieplaukos galą, persekiotojai buvo priversti sustoti. Vienas jų pakėlė šautuvą. Nolanas prispaudė Arčerį ir arklį prie denio tą pačią akimirką, kai Brenanas parvertė Havilandą. Kulka prašvilpė virš galvų nepadariusi jokios žalos, bet, brangus Viešpatie, taip arti… Sekundė ar dvi, ir viskas būtų pasibaigę tragiškai. Jei Brenanas nebūtų parvertęs Havilando.

      Nolanas svarstydamas prisimerkė. Velniai griebtų! Brenanas įtarė juos galint šauti. Į kokią velniavą įsivėlė šį kartą? Kai vyrai atsistojo ir valėsi drabužius, Havilandas kaip tik to ir paklausė. Arčeris nuvedė žirgą į laikinas arklides, o Brenanas, su šypsena klausydamasis bičiulio vainojimo, susikišo marškinius. Vadinasi, reikalas tikrai susijęs su moterimi. Visi Brenano reikalai dažniausiai siejosi su moterimis.

      Kai visi apsitvarkė ir pasisveikino, Nolanas uždavė klausimą.

      – Įdomiausia juk ne tai, kur buvai, bet ar ji buvo to verta?

      Žydros Brenano akys blizgėjo, veide švietė plati pasitenkinimo šypsena, vėjas taršė kaštoninius plaukus. Užvertęs galvą jis nusikvatojo dangui, ir Nolanas suprato, kokį išgirs atsakymą bičiuliui dar nepratarus nė žodžio.

      – Kaip visada, Nolai. Kaip visada!

      Nolanas irgi išsišiepė. Bėda praslinko pro šalį. Jų laukė ateitis. Praeis nemažai laiko, kol jis vėl pamatys Angliją, bet dėl to jam nė kiek neskaudėjo širdies. Giliai viduje abejojo, ar tikrai čia kada nors sugrįš, ir nenustebo supratęs, kad nieko nepasigestų. Kelionės po Europą trunka metų metus, o ko jau ko, bet laiko jis turėjo iki valiai.

      ~2~

      Venecija, Italija – 1836-ųjų žiema

      Visi lošėjai vienodai reaguoja į sėkmę. Jiems pažįstamas džiugesys, užplūstantis išgirdus dėžutėje tarškančius kauliukus, kortavimo stalų kurstomas adrenalino antplūdis, dekadentiškas jaudulys pastačius viską ant kortos, o kai ta korta iškrinta – toks didis pakylėjimo pliūpsnis, kad pergalės akimirką jie pasijunta nemirtingais dievais. Tačiau pralaimi kiekvienas skirtingai. Nuo tos akimirkos, kai apleidžia sėkmė, iki to mirksnio, kai derėjo atsistoti ir nueiti – bet jie to nepadarė – kiekvienas lošėjas nesėkmę išgyvena skirtingai.

      Nolanas Grėjus mokėjo suprasti, kada priešininkas lieka plikas ir basas, ir grafas Agostinas Minotis buvo labai netoli to. Supamas Kalergių rūmų prabangos, kur patarnautojai nuspėdavo kiekvieną įgeidį, kur niekam neturėjo kilti jokių rūpesčių, grafas Agostinas jų nebeatsigynė. Tai išdavė nevalingai kaktą išpylęs prakaitas, paaštrėjęs žvilgsnis, kol protas mikliai apskaitė likusį turtą ieškodamas ko nors, ką būtų verta išmainyti į paskutinę ranką, sulig kuria, grafas buvo tikras, sėkmė pas jį grįš.

      Nolanas žinojo, kad taip nenutiks. Jo paties ranka buvo per daug gera, o jeigu ir yra toks dalykas kaip sėkmė, ji šypsosi protingiesiems. Grafas ir pats turėjo suvokti, kad tikimybė ištraukti pikų damą kone nulinė. Nelaimėlis niekaip nebesurinks eilės. Jis gan akivaizdžiai rinko aukštas kortas per paskutinį dalijimą, ir visi prie stalo tai žinojo. Nolanas nepakentė kvailių, kurie nemoka skaičiuoti kortų, ir neužjautė vyrų, kurie stato daugiau, negu gali sau leisti. Grafui derėjo pakilti nuo stalo dar prieš valandą. Nolanas tikėjosi vieno – kad Agostinas pajėgs sumokėti, ką pralošęs šį vakarą. Jis pats turėjo planų, ką nuveiks su tais pinigais.

      Grafas pastūmė likusius pinigus į stalo vidurį – toli gražu nepakankamai statymui padengti. Ką dar jis pasiūlys? Tačiau nuo kitų grafo žodžių Nolaną užplūdo nuostaba, vėliau ir pasidygėjimas.

      – Du šimtai lirų ir mano dukters nekaltybė.

      Tokių dalykų prie lošimo stalų Anglijoje nestatydavo ant kortos. Tačiau grafas vis vien pasirodė niekšas. Tokia padėtis užgavo Nolano nuostatą, kad lošti reikia sąžiningai. Lošėjas gali rizikuoti bet kuo, jeigu tik tas dalykas priklauso jam. Tačiau rizikuoti kitam priklausančiais dalykais, juolab kai tas žmogus nė nedalyvauja lošime ir neturi žodžio priimant sprendimą – nieku gyvu nepriimtina.

      Greitai nužvelgęs sėdinčiuosius prie stalo, Nolanas suprato, kad tik jį graužia tokie skrupulai. Kiek ironiška žinant, ko jis buvo matęs per savo gyvenimą. Nolanui teko statyti ant kortos ir išlošti įvairiausių netradicinių laimikių, tačiau dar niekad nėra buvę taip, kad būtų lošiama iš moters, kuri nebūtų pati pasisiūliusi. Net ir tais atvejais tokia moteris norėdavo pralošti – pralaimėti jam. Tyčia. Šis atvejis buvo visiškai kitoks, ir Nolanui tai nepatiko.

      Jam iš kairės lošėjas godžiai peržiūrinėjo savo kortas. Sėdintysis dešinėje metė šiurkštų juokelį apie merginą ir savo pajėgumą, jis būtų labiau tikęs pigiam viešnamiui negu elegantiškai Kalergių rūmų aplinkai. Kiti prie stalo ėmė kvatotis laidydami savas bjaurastis, viena už kitą šlykštesnes. Nolanas pajuto, kaip dėl tos nepažįstamos merginos jam užverda kraujas, ir liepė sau nurimti. Nereikia į tai veltis. Protas jam priminė, kad jis daug ko nežino. Be to, kad šįvakar prie stalo turtingiausias yra jis, negana to, turi geriausią ranką. Visi lošė su juo. Jis lyderis. Jis ir nulems merginos likimą – pasiims ją sau ar paliks kitiems, jeigu jau nepavyks pakreipti įvykių kita linkme.

      Pirmu puolimu jis pamėgino priversti grafą apsigalvoti, galbūt net sužadinti kitų lošėjų nepritarimą.

      – Penki tūkstančiai lirų? Man atrodo brangoka, – kiti sėdintieji prie stalo taip nemanė. Jie buvo gimę Venecijoje, o čia – Venecijos karnavalas, kuriame nekaltybė – rečiausiai aptinkama prekė. Miestas garsėjo sukalbamiausiomis kurtizanėmis visoje Europoj, o ne tyrų mergelių garbstymu. Pasiūlos ir paklausos santykis, kaip ir grafo neviltis, darė kainą įtikimą. Beveik įtikimą – kalba ėjo apie žmogų, kuriam ir anksčiau buvo tekę pajusti neviltį.

      – O kokia garantija, kad ji tebėra nekalta? Iš kur žinoti, kad nesate siūlęs jos anksčiau? – atsainiai pajuokavo Nolanas ir įsitempęs apžvelgė stalą, ar nebus įžeidęs kitų lošėjų. Jeigu grafas ryžosi parduoti dukrą, vadinasi, išties atsidūrė aklavietėje ir nepaiso jokių pavojų. Žinoma, jeigu toji mergina išties jo duktė. Dėl akivaizdžių priežasčių grafas Nolanui nepanašėjo į tėvą. Tačiau tokių jis buvo sutikęs ir anksčiau. Tas pat taikytina ir paties Nolano tėvui.

      Minočio akys pavojingai prisimerkė.

      – Sakote, kad mano dukra kekšė?

      – Ar ji tokia? – atsilošė krėsle Nolanas abejingumu dangstydamas vidinę įtampą. Buvo pasiruošęs Minočio puolimui. Švarko rankovėje raminamai prie rankos glaudėsi naujo peilio ašmenys. Nereikėtų nė sekundės, ir peilis atsidurtų delne.

      Minočio akys kryptelėjo kairėn, į langus, pro kuriuos buvo matyti Didysis kanalas, tada vyras pilnu pasitenkinimo balsu pergalingai pareiškė:

      – Pats nuspręskite. Mano Džana ten, su melsva suknele.

      Nolanas būtų atpažinęs tą merginą ir be apibūdinimo. Ji atrodė papuolusi ne ten, kur jai dera būti, nors ir vilkėjo akį rėžiančio brangumo perlais siuvinėta melsvo damasto suknia. Viešpatie, toji suknia turbūt svėrė kokius penkiolika svarų ir puošė palazzo kaip koks meno kūrinys. Vis dėlto drabužio prabanga neslėpė tiesos, kad merginai nederėtų čia būti. Kalergių rūmai gal ir karališki, o šis pobūvis