Aistringasis lošėjas Venecijoje. Bronwyn Scott

dar vakar, jis turbūt stovėjo ten jau prieš valandą ir žiūrėjo, kaip į laivą keliamos karietos.

      Judesys už lango patraukė Nolano dėmesį. Prisimerkęs jis prasitrynė aprasojusį stiklą. Akimirką jau pamanė, kad juos seka. Ar ten lauke tas vyras? Ne, ten ne žmogus. Jis niuktelėjo Arčerį koja.

      – Gal paaiškintum, kodėl mums įkandin seka žirgas?

      – Galima sakyti, aš šįryt jį išgelbėjau, – suniurnėjo draugas.

      – Palikai mane vieną dėl arklio? Mane galėjo užmušti! – pratrūko Nolanas.

      – Tačiau tavo peilis kažkaip atsidūrė jo petyje. Puikiai susitvarkei pats, – sausai atkirto Arčeris ir žvilgtelėjo pro langą.

      Nepaisant migloto ryto, kelionė iki prieplaukos neužtruko, o žirgas visą kelią risnojo paskui karietą. Nolanas išlipo lauk palikdamas Arčerį tvarkytis su gyvuliu. Pamatęs aukštą vienišą figūrą krantinėje džiaugsmingai šūktelėjo draugui:

      – Ką tau sakiau?! Štai jis. Laimėjau! Pažiūrėk, jis ir dėklą atsinešė.

      Havilandas patraukė draugų pusėn, ir Nolanas lengvai pliaukštelėjo jam per petį.

      – Sveikas, seni. Ar patenkintas, kaip viskas sukrauta? Sakiau Arčeriui, kad būsi čia ir viskam vadovausi.

      Havilandas nusijuokė.

      – Pernelyg gerai mane pažįsti. Karietas sukėlė jau prieš valandą.

      Nolanas džiaugėsi, kad Havilandas pasirūpino visomis smulkmenomis. Jei tie reikalai būtų buvę patikėti jam, jis būtų tiesiog susimetęs į skrynią daiktus, įšokęs į laivą, o visa kita palikęs likimo valiai. Buvo kur kas spontaniškesnis negu Havilandas ir Arčeris. Kai tenka gyventi permainingą gyvenimą, toks bruožas tikra dovana. Jis anksti išmoko vienu žingsniu pralenkti likimo kirtį, kad šiam smogus jau būtų už daugelio mylių.

      Kitas pranašumas gyvenant nedarnioje šeimoje tas, kad jam nereikėjo į nieką lygiuotis, ne taip kaip Havilandui, kuris paveldės britų įsivaizduojamą rojų žemėje, arba Arčeriui, kurio šeima valdė sėkmingiausią ir brangiausią veislinių žirgų ūkį Niumarkete vien savo malonumui. Taip, jie paveldės tobulybę, tačiau visą gyvenimą privalės rūpintis, kad išsaugotų ją ateities kartoms – didžiulis spaudimas.

      Nolanas nejautė spaudimo laikytis šeimos tradicijų. Vienintelis tobulas dalykas, kurį paveldėjo, buvo atmintis. Mokėjo skaičiuoti kortas, tris, jei reikės, ir keturis ėjimus, gebėjo įvertinti galimybes. Tokį paveldą galima pasiimti su savimi. Žinoma, kartu su juo pasiėmė ir daugybę trūkumų. Jų nestigo: nuo puritono tėvo, kuris tvirtai tikėjo, jog vaikams reikia bet kokia kaina įskiepyti tobulumą, iki tikrovės, kurią sukūrė toks sprendimas – šeima nematė jo dešimt metų. Vos sulaukę pilnametystės, jiedu su broliu dingo, kaip kad per vasaros atostogas – tiesiog iš viso negrįždavo namo. Susitvarkydavo taip, kad praleistų vasaras pas draugus. Mokslai galbūt ir neprisidėjo prie jo intelekto lavinimo, tačiau išlaisvino Nolaną kitais būdais. Jis susipažino su Havilandu; tai galiausiai ir tapo jo išsigelbėjimu.

      Arčeris vis graužė Havilandą, kad šis nepaleidžiąs dėklo iš rankų, kai Nolano mintys pagaliau grįžo į dabartį.

      – Juk ir apie tai tau sakiau. Išmanau tokius dalykus – ne veltui studijuoju žmogiškąją prigimtį, – nusijuokė jis.

      – Tik gaila, kad negalėjai studijuoti to Oksforde, – pajuokavo Arčeris. – Gal būtum gavęs geresnius pažymius.

      Nolanas nusikvatojo. Jiedu su Arčeriu ne pirmus metus špagavosi žodžiais. Buvo gerai perkandę vienas kito būdą. Jeigu per vasarą negyvendavo Havilando namuose, leisdavo laiką su Arčeriu.

      – Ką tau galiu pasakyti? Tiesa. Tai judu buvote moksliukai, o ne mes su Brenanu, – Nolanas apsidairė, supratęs, kad trūksta ketvirtojo. – Brenanas jau čia? – Laikas bėgo greitai.

      – Ne, – papurtė galvą Havilandas. – Ar tikėjaisi, kad bus? Toks tu ir žmogiškosios prigimties žinovas! – įgėlė.

      Nolanas smagiai niuktelėjo bičiuliui.

      – Žmogiškosios prigimties žinovas, bet ne aiškiaregys, – išsišiepė jis. Šios kelionės laukė labiau nei pats įsivaizdavo, – jų ketvertas vėl bus kartu. Kaip senais laikais. Londone bičiuliai pasimatydavo per debiutančių sezoną, tačiau tai buvo ne tas pats. Visi keturi niekada nesusitikdavo vienu metu. Arčeris dabar visą laiką praleisdavo Niumarkete, ir Nolanas susitikdavo arba Havilandą, arba Brenaną. Net ir tada tik išgerdavo ko nors klube arba greitai pasilabindavo kokiame nors pokylyje.

      Visiems ne už kalnų trisdešimtmetis – tas svarbiausias amžius jų kilmės vyrams, kai imama tikėtis, kad jie ves ir apsiramins. Gali būti, kad ši kelionė – paskutinis jų pabuvimas kartu kaip viengungiams, nesusaistytiems žmonų ir vaikų. Havilandas ves – dėl to jau sutarta. Arčeris taip pat. Žmogus, kuris mėgsta veisti arklius, tikriausiai norės ir pats susilaukti palikuonių. O Brenanas? Priklauso nuo to, ar kuri nors moteris norės su juo ilgiau būti. Greičiausiai ir dabar turi ką nors įsitaisęs.

      Prisiartinęs laivo kapitonas paragino vyrus lipti ant denio aiškiai duodamas suprasti, kad vėluojančiųjų nelauks. Kapitonui nuėjus Havilandas iškvėpė, dėl Brenano lėtumo jis kaltino save.

      – Reikėjo man likti su juo.

      Nolanas sumurmėjo kažką guodžiamo. Brenanas pasirodys. Privalo. Brenanas amžinai vėluoja, amžinai į ką nors įsivelia – panašiai kaip jis pats. Nolanas tiesiog būna geriau pasiruošęs. Brenanas apsižiūri tik tada, kai jau būna kone per vėlu. Galbūt todėl jam ir patiko Brenanas, jiedu buvo tarytum giminingos sielos. Abu gyveno netvarkingą, netobulą gyvenimą. Abu gyveno šia akimirka. Brenanas nebuvo linkęs planuoti, ir ši savybė šįryt atsisuko prieš jį. Nolanas įsivaizdavo, kaip bičiulis praminga kokios nors moters lovoje ir pakirdęs supranta nespėjęs į laivą.

      Laukimas – prabanga, kurios jie negalėjo sau leisti. Į kitą laivą neįsėsi. Persikėlimą per sąsiaurį reguliavo ne grafikas, bet oro sąlygos. Nolanas žinojo, kad jiems pasisekė, jog šįryt viskas ėjosi kaip per sviestą. Vyras nusprendė palaikyti gerą nuotaiką. Pliaukštelėjo Arčeriui per nugarą, ir visi trys patraukė prie laivo.

      – Kertu lažybų, kad Brenanas nespės, – su apsimestiniu linksmumu pareiškė jis. – Arčeri, ar prisidėsi? Jeigu klystu, atsiimsi, ką pralošei. – Viešpatie, verčiau būčiau neteisus. Nolanas vylėsi, kad Brenanas vis dėlto pasirodys paskutinę akimirką.

      Bičiuliai įsitaisė palei turėklus priešais krantinę. Nolanas žinojo, kad visi viliasi išvysti atlekiant ketvirtą bičiulį, tačiau laikas nenumaldomai seko. Sužvangėjo grandinės, ir jis krūptelėjo.

      – Kelia inkarą. Jis nespės, – tyliai pareiškė Nolanas rankomis pasirėmęs į turėklus. – Po perkūnais! Aš nenorėjau laimėti šių lažybų! – jis susižvalgė su Havilandu ir Arčeriu, laivas pamažėle atsistūmė nuo krantinės. Kelionė prasidėjo nekaip.

      Ir tada jis pamatė sąmyšį prieplaukoje, jų link lekiančią figūrėlę, plevėsuojančiais išsipešusiais marškiniais.

      – Ten jis – Brenanas! – staiga riktelėjo Havilandas.

      Jų bičiulis buvo ne vienas. Iš paskos neatsilikdami pluošė du vyrai, vienas jų – ginkluotas. Persekiotojai atrodė nusiteikę rimtai.

      Havilandas pirmasis pasileido į laivagalį. Nolanas liko stovėti it įbestas, įsmeigęs akis į dar kažką, judantį įkandin vyrų, tamsų ir greitą pavidalą. Arčeris susigaudė pirmas:

      – Mano arklys!

      Nolanas su Arčeriu nudundėjo per denį paskui Havilandą, šis skeryčiojo rankomis ir šūkalojo Brenanui nurodymus – neįgyvendinamus nurodymus, kaip antai: „šok“ ir „čia nešok, čia per platu, šok į laivo