Seksas, melas ir bosas. Barbara Dunlop

dar vienas autobusas, bet nesustojo. Pro automobilių viršų Darsė pažiūrėjo į stiklines duris, vedančias į Kolborno aviacijos vestibiulį, galvodama, koks darbuotojas galėtų patekti į rūsį. Galbūt meistras. Ji galėtų išsinuomoti uniformą, įrankių dėžę ir apsimesti, jog atvyko iš telefonų arba elektros tinklų įmonės.

      Gaila, kad nemoka įjungti net saugiklio.

      Galbūt galėtų apsimesti picų išvežiotoja.

      Pagrindiniais laiptais kilo moteris. Prieš atidarydama pagrindines duris ji pasitaisė sijoną ir, atrodė, susikaupė. Buvo jauna, drovi ir susinervinusi.

      Pokalbis dėl darbo, nusprendė Darsė.

      Staiga jai šovė išganinga mintis. Pokalbis dėl darbo.

      Kolborno aviacijos darbuotojai gali vaikščioti po visą pastatą. Jie turi saugos kodus, o gal net visų durų raktus. Niekas neklausinėja, kodėl jie ten yra. Jie gali kalbėtis su kitais darbuotojais, sužinoti, kur laikomi įmonės archyvai, ir susigalvoję pretekstą peržiūrėti juos.

      Štai išeitis. Darsė kreipsis į Kolborno įmonę dėl darbo. Nuostabus planas.

      Antras skyrius

      Įprastomis aplinkybėmis Darsė niekada nebūtų išdrįsusi brautis į svetimą vakarėlį, net ir tą, kurį rengia vienas įtakingiausių Čikagos žmonių. Bet, įsidarbinusi Kolborno aviacijoje, po savaitės ji sužinojo, kad seniausi įmonės dokumentai saugomi Kolbornų dvare. Šįvakar buvo geriausia proga ten pasižvalgyti.

      Ji išsinuomojo keturių tūkstančių dolerių vertės aukso spalvos šilkinę vakarinę suknelę, siuvinėtą karoliukais, apsiavė blizgančius aukštakulnius ir išleido daug pinigų šukuosenai ir makiažui prabangiame grožio salone. Darsės nuomone, ji atrodė įspūdingai. Pažvelgęs į ją niekas nesuprastų, kad ji nepriklauso turtingųjų ir įtakingųjų sluoksniui.

      Dabar tereikėjo patekti į vidų.

      Pusapvalių laiptų viršuje liokajus įdėmiai tikrino kvietimus. Darsė lūkuriavo automobilių aikštelės pakraštyje, svarstydama, kaip prie jo prieiti, bet nedrįso stovėti ten pernelyg ilgai, kad nepatrauktų dėmesio.

      Pro ją praėjo žilaplaukių pora. Moteris vilkėjo įspūdingą sodriai mėlynos spalvos suknelę, ant peties susegtą deimantine sage. Akimirksniu apsisprendusi Darsė žengė prie jos.

      – Kokia miela sagė, – tarė ji ir ėmė eiti su jais.

      Laimei, moteris atsisuko ir nusišypsojo.

      – Ačiū. Tai Cartier.

      Darsė surimtėjo.

      – Štai čia šiek tiek susiraukšlėjo, – ji drąsiai palietė medžiagą virš sagės, apsimesdama, kad lygina.

      – Ar galiu pamatyti jūsų kvietimą, pone? – pagyvenusio vyro paprašė liokajus.

      Darsės širdis ėmė daužytis, kai šis padavė jam kortelę.

      – Labai malonu, kad atvykote, pone Saundersai, – tarė liokajus.

      – Štai, – tarė Darsė moteriai, vis dar žiūrėdama į suknelę ir apsimesdama, jog atvyko kartu su Saundersais. – Dabar daug geriau.

      – Ačiū, – moteris, greičiausiai ponia Saunders, dėkingai linktelėjo.

      Už jų priėjo kita pora ir patraukė liokajaus dėmesį, Darsė suskubo eiti tolyn.

      Jos širdis vis dar pašėlusiai daužėsi, kai jie pro prabangias duris įžengė į milžinišką vestibiulį.

      – Smagaus vakaro, – palinkėjo ji ponui Saundersui.

      – Jums taip pat, – atsakė jis.

      Darsė atsiskyrė nuo jų ir nuėjo dešiniau, trokšdama kuo greičiau įsilieti į minią.

      – Šampano, ponia? – paklausė tvarkinga uniforma vilkintis padavėjas.

      – Ačiū, – Darsė paėmė krištolinę taurę nuo padėklo.

      Ji neketino gerti alkoholio, bet su taure atrodys tikroviškesnė viešnia.

      Maždaug prieš savaitę Darsė įsidarbino Kolborno aviacijos duomenų skyriuje. Tai buvo pati žemiausia pozicija, nereikalaujanti daug patirties ir menkai apmokama. Bet jai idealiai tiko, nes suteikė galimybę patekti į rūsį.

      Jos su Dženifere dar kartą peržiūrėjo Darsės tėvo daiktus, tikėdamosi rasti bent mažiausią užuominą į tai, kur gali būti originalūs turbininio variklio brėžiniai. Deja, nerado nieko naudingo.

      Apžiūrinėdama įmonę Darsė sužinojo, kad kai kurie seni dokumentai saugomi dvaro rūsyje. Todėl perskaičiusi apie labdaringą Paieškos ir gelbėjimo pobūvį sukūrė šį planą.

      Kol vestibiulyje rinkosi vis daugiau svečių, Darsė nesąmoningai gurkštelėjo šampano. Kol kas viskas gerai.

      – Labas vakaras, – prie jos priėjo kostiumu vilkintis vyras, įpusėjęs ketvirtą dešimtmetį.

      – Labas vakaras, – atsakė Darsė ir prisivertė nusišypsoti.

      Vyras ištiesė ranką.

      – Aš Lorensas Takeris iš Takerio krovinių gabenimo įmonės.

      – Darsė, – ji akimirką nutilo, suvokusi, kad neturėtų sakyti tikrojo savo vardo. – Leik.

      – Malonu susipažinti, Darse Leik. Remiate Paieškos ir gelbėjimo programą?

      – Taip. O jūs?

      Jo rankos paspaudimas buvo tvirtas, laikysena tiesi. Takeris buvo patrauklus vyras, aukštas, plačių pečių, dėl kurių stovėsena atrodė dar tvirtesnė.

      – Takerio įmonė paaukojo dvidešimt konteinerių krovinių gabenimui Europoje. – Jis parodė ilgą eilę stalų, pažymėtų tylaus aukciono ženklu.

      – Jūs gabenate krovinius į Europą? – Darsė stengėsi, kad pokalbis suktųsi tik apie jį.

      – Į visą pasaulį – į Europą, Aziją, Afriką ir kitur.

      – Tai labai didelė įmonė?

      – Nejaugi niekada negirdėjote apie Takerio krovinių gabenimo įmonę?

      – Aišku, girdėjau, – pamelavo ji. – Bet nežinau smulkmenų.

      – Esame trečia pagal dydį gabenimo įmonė šalyje.

      – Įspūdinga, – Darsė vėl gurkštelėjo šampano.

      – Štai kur tu, Takai, – aukšta graži šviesiaplaukė valdingai įsikibo Lorensui Takeriui į parankę.

      – Sveika, Petra, – pasisveikino jis ir paskubomis pakštelėjo į skruostą.

      Ji papūtė sodriai raudonas lūpas.

      – Nepamiršk, žadėjai su manimi apžiūrėti vyno rūsį.

      – Nepamiršau.

      Vertinantis moters žvilgsnis nukrypo į Darsę.

      – Čia Darsė Leik, – pristatė Takas.

      – Malonu susipažinti, – tarė Petra. Ji nepaleido Tako, netgi dar stipriau prisispaudė prie jo.

      Ji buvo šiek tiek aukštesnė už Darsę ir avėjo dešimties centimetrų aukštakulnius. Darsė spėjo, kad moteris perkopusi trečią dešimtmetį. Jos manikiūras buvo idealus, taip pat ir šukuosena. Suknelė tikriausiai kainavo daugiau nei Darsės. Be to, greičiausiai priklausė jai.

      – Man taip pat malonu, – tarė Darsė, neturėdama nė mažiausio noro brautis tarp Petros ir Tako. – Galbūt vėliau dar susitiksime.

      Ji