Seksas, melas ir bosas. Barbara Dunlop

kaip kolekcija.

      – Tikiuosi, jos nėra vertingos.

      – Kodėl taip sakai?

      – Jis vos sudūrė galą su galu. Nenorėčiau sužinoti, kad tėvas varžė save ir taupė šiuos pinigus man.

      – Vis dėlto jis pirkdavo gryną viskį, – tarė Dženiferė.

      Prisiminusi tai Darsė nusišypsojo. Gimęs ir augęs Aberdene1, Janas Riversas nuolat gėrė stiprų durpių viskį.

      – Kas tai? – Dženiferė iš po monetų ištraukė sulankstytą voką. Jame buvo nuotrauka, ji ištraukė ją.

      Darsė pažiūrėjo į nuotrauką.

      – Tai mano tėtis.

      Janas stovėjo mažame paprastame kabinete, padėjęs ranką ant medinio stalo. Ji apvertė nuotrauką, bet kitoje pusėje nebuvo nieko parašyta.

      Dženiferė atidarė neužklijuotą voką.

      – Monetų įvertinimas? – spėjo Darsė ir gurkštelėjo vyno.

      – Laiškas.

      – Mano tėvui?

      Jis tikriausiai buvo labai svarbus. Darsei parūpo, ar tai meilės laiškas. Ji net pamėgino įsivaizduoti, kad jį atsiuntė jos motina Elisona. Nors Elisona Rivers niekada su jais nesusisiekė, būtų gera žinoti, jog nors kartais juos prisimindavo.

      – Jis nuo tavo tėvo. Žmogui vardu Daltonas Kolbornas.

      Darsės skrandis apsivertė. Ji daugybę metų nebuvo girdėjusi šio vardo.

      Dženiferė tylėdama pažvelgė į ją.

      – Pažįsti jį?

      – Niekada nemačiau. Jam priklausė Kolborno aviacija. Kadaise jis buvo mano tėčio verslo partneris.

      – Tavo tėvas buvo susijęs su Kolborno aviacija?

      – Jie įkūrė įmonę pavadinimu D&J holdingas. Nedaug apie ją žinau, ji buvo uždaryta, kai buvau kūdikis, – Darsė pažiūrėjo į nuotrauką. – Ir Daltonas, ir mano tėtis buvo inžinieriai. Jie kartu įkūrė įmonę, bet viskas baigėsi blogai. Kiek pamenu, tėvas įsiusdavo kas kartą, išgirdęs Kolborno pavardę.

      – Ant voko uždėtas trisdešimt dviejų centų atspaudas, – tarė Dženiferė. – Jis ne šiaip senas, o antikinis. Bet niekada nebuvo išsiųstas.

      Voko atvartas pakilo.

      – Perskaityk jį, – tarė Darsė.

      – Tu įsitikinusi?

      Darsė nurijo gurkšnį vyno.

      – Taip.

      Šeinas Kolbornas pastūmė knygą kietais purpuriniais viršeliais per slidų medinio stalo paviršių. Džastinas Mesis, Kolborno aviacijos teisės skyriaus vadovas, vos spėjo ją sučiupti, prieš nukrintant ant žemės.

      – Tai visai naujas lygis, – tarė Šeinas.

      Jis nemėgo skaityti apie save. Verslo straipsniai buvo ganėtinai erzinantys, straipsneliai paskalų žurnaluose dar blogesni, bet palaimingai trumpi. Padėtis buvo pasibaisėtina.

      – Neįmanoma sustabdyti knygos leidimo, – tarė Džastinas. – Mums pasisekė, kad gavome šį egzempliorių, – jis nutilo. – Kiek čia tiesos?

      Šeinas mėgino numalšinti sukilusį pyktį.

      – Nežinau. Tau reikia procentų?

      – Taip, pasakyk procentais.

      – Dvidešimt, gal trisdešimt procentų. Datos, vietos ir įvykiai tikslūs. Bet lovoje tikrai nekalbu kaip aštuonioliktojo amžiaus poetas.

      Džastinas nusišypsojo.

      – Užsičiaupk, – paliepė Šeinas.

      – Nesakiau nė žodžio.

      Šeinas atstūmė odinį krėslą nuo stalo ir atsistojo, o pyktis tik dar padidėjo.

      – Neflirtuodavau su kitomis moterimis jai būnant šalia. O dėl pigumo? Nemanau, kad ta moteris žiūrėdavo į etiketes visą mūsų bendravimo laiką. Limuzinai, restoranai, drabužiai, vakarėliai. Nupirkau jai mėlynųjų deimantų apyrankę gimtadienio proga praėjusį kovą.

      Dabar Šeinas gailėjosi dėl šio pirkinio. Jam nerūpėjo kaina, bet papuošalas su deimantais atrodė pernelyg intymus daiktas, ypač specialiai sukurtas. Bet Bjanka tol verkšleno patempusi lūpą, kol jis nusileido. Kad ir kaip bjauriai juodu išsiskyrė, Šeinas turėjo pripažinti, jog jam palengvėjo išsilaisvinus iš nuolatinių jos skundų.

      – Labiausiai mane jaudina šeštas skyrius, – tarė Džastinas.

      – Kuriame ji mane kaltina sąmokslų kūrimu ir korporaciniu šnipinėjimu?

      – Klientams tikrai nerūpi, koks tu lovoje, bet rūpi, jei įkainoji arba vogi intelektinę jų nuosavybę.

      – Aš to nedarau.

      – Žinau.

      Šeiną drąsino tai, kad jo advokatas juo tikėjo.

      – Pasirodė, kad lauki mano atsakymo.

      – Turi įtikinti ne mane.

      Šeinas parodė į knygą kvailu viršeliu.

      – Ar yra koks nors būdas duoti atkirtį?

      – Ne, nebent nori, kad žiniasklaidoje kiltų karas Jis pasakė tą, ji pasakė aną. Žinai, kad Bjanka sudalyvaus visose vietinėse pokalbių laidose. Bet koks tavo veiksmas tik prailgins šią istoriją.

      – Taigi, esu priverstas tylėti.

      – Taip.

      – Ir leisti jiems manyti, kad esu ištižėlis?

      – Pranešiu klientams, kad kaltinimai šnipinėjimu ir sąmokslų kūrimu yra nepagrįsti. Jei nori, galiu paminėti ir seksualinį gyvenimą.

      – Esi tikras komediantas.

      – Stengiuosi. Ar šią savaitę gavai žinių iš Gobrechto?

      Gobrechto oro linijos buvo įsikūrusios Berlyne. Įmonė derėjosi dėl dvidešimties naujų lėktuvų pirkimo. Kolborno Aware 200 buvo rimčiausias pretendentas. Jei Gobrechtas nuspręs pirkti, Bomonto oro linijos Paryžiuje greičiausiai pasiūlys dar patrauklesnes sandorio sąlygas.

      Džastinas nuėjo prie kabineto durų.

      – Suprantu, kad tavo viešasis profilis visada teigiamai pasitarnaudavo verslui, bet gal gali pasistengti, jog tavo pavardė nebūtų minima antraštėse bent savaitę?

      – Niekada nesistengiau ten patekti. Maniau, Bjanka tai žino.

      Šeiną su Bjanka supažindino Milersai. Ji – gero jų draugo duktė, tad Šeinas manė, kad yra užaugusi tarp turtingų ir kilmingų žmonių. Niekada nebūtų pagalvojęs, kad galėtų skleisti paskalas viešai. O ypač, kad dėl pinigų parašys knygą apie tariamai jų asmeninį gyvenimą.

      – Neįmanoma žinoti, kuo gali pasitikėti.

      – Pasitikiu tavimi.

      – Esu įsipareigojęs sutartimi būti patikimas.

      – Gal kitą kartą ir aš turėčiau taip pasielgti, – pajuokavo Šeinas. – Prieš pradėdamas santykius priversti moteris pasirašyti tylėjimo sutartį.

      – Bus geriau, jei kurį laiką apskritai nesusitikinėsi su moterimis.

      – Ne itin viliojantis pasiūlymas.

      – Skaityk knygas, atrask kokių nors naujų pomėgių.

      – Kaip

1

Miestas Škotijoje (čia ir toliau – vert. pastabos).