Ji pakeitė Darijų Sterną. Carole Mortimer

plaukus ir mėlynas akis galėjai apibūdinti labiau kaip mielus nei žavius.

      – Tu žinai, kaip tave myliu, mielasis, – švelniai patikino Kim. – Bet nė viena sveiko proto moteris negalėtų nežvilgtelėti į tokį vyrą kaip Ksandras Sternas.

      Ir vėl Endė nesiklausė, kaip jos sesuo juokavo su Kolinu. Tikriausiai dėl to, kad tamsusis dvynys žvilgtelėjo jos pusėn. Ir vėl pašaipiai kilstelėjo tamsų antakį pastebėjęs, kad ji tebespigino į jį. Endė prisivertė nusisukti, sutrikusi pajuto, kaip šiluma užliejo skruostus.

      – … tie gražūs auksiniai plaukai ir šiltos rudos akys. O kūnas po nuostabiu kostiumu kaip saldainiukas, įdegęs… – Kim ir toliau liaupsino vyruką.

      – Einu į tualetą, paliksiu, damos, judvi vienas, kad galėtumėte toliau seilėtis, kol dar neįvarėte man kompleksų, – lakoniškai atsiprašė Kolinas ir atsistojęs nuėjo.

      – Ksandras šviesus? – tiesiai paklausė Endė, kai jiedvi su seserimi liko vienos, ir akimoju perkračiusi mintis suprato, kad ji spigino į Darijų, o ne į mielą jo dvynį Ksandrą.

      – Na, žinoma, jis yra patrauklusis šviesiaplaukis, – nerūpestingai ją erzino Kim. – Vargu ar seilėčiausi, kaip gražiai pasakė Kolinas, dėl Darijaus. – Ji suvirpėjo. – Dėl to tamsumo, abejingo mąslumo net baisu apie jį kalbėti!

      Tamsus, abejingas ir baisus.

      Taip, Endė pritarė, Darijus Sternas tikrai baisus. Bet ne toks abejingas ir susimąstęs, kaip apibūdino sesuo.

      Jeigu Ksandras buvo mielas ir turėjo humoro jausmą, tai Darijus atrodė visiška priešingybė: tamsus kaip pati nuodėmė, viduje tikriausiai dar tamsesnis. Kaip statulos išlieti veido bruožai atrodė niūriai grėsmingi, tarsi jam nebūtų priežasčių šypsotis, tuo labiau – juoktis.

      Ar kada nors jis tai darydavo?

      Kaip jaustųsi moteris, atsakinga už šypseną tame abejingame, arogantiškame veide? Ta, kuri maudytųsi šio vyro juoko skambesyje? Ta, dėl kurios gražių šviesiai rudų akių žvilgsnis sušvelnėtų nuo juoko?

      Arba nuo geismo kaitros!

      Po šios minties Endė nuspaudė žviegiantį savo minčių stabdį.

      Tokie vyrai kaip Darijus Sternas, tokie sėkmingi milijardieriai kaip Darijus Sternas, liūdnai pasitaisė Endė, nežiūri į tokias kaip ji. Į moteris, kurioms ne vieta Midas restorane, ką ir kalbėti apie nepaprastai turtingą aukštuomenės pasaulį, kuriame gyveno broliai Sternai.

      Vis dėlto Darijus Sternas tikrai į ją žiūrėjo.

      Nors ir trumpam, Endė pripažino tai, bet jis atkreipė į ją dėmesį.

      Gal taip nutiko dėl to, kad ji spoksojo išpūtusi akis ir išsižiojusi?

      Na, taip. Tikriausiai. Tiesą pasakius, restorane visi žiūrėjo į dvynius Sternus. Gal ne taip geidulingai, kaip ji vėpsojo į Darijų Sterną, bet juos visi varstė žvilgsniais.

      Geidulingai?

      Viešpatėliau, taip, jos jausmus galima apibūdinti kaip geidulingus, jei tik dilgsėjimas pilnose krūtyse ir kūną skrodžiantis karštis gali būti laikomi kokiu nors ženklu!

      O Endė buvo įsitikinusi, kad taip ir yra.

      Tačiau ji niekada iki šiol taip instinktyviai nereagavo į jokį kitą vyrą. Kol pamatė Darijų Sterną ir neteko jėgų nuo jo nusigręžti.

      Iki devyniolikos metų jos gyvenimas ir visi jausmai buvo skirti tik baletui ir karjerai, romantikai nelikdavo laiko. Prabėgus ilgiems mėnesiams, kol atsigavo po nelaimės, Endė pradėjo galvoti, kad gyvenime būtinai turi imtis dar ko nors.

      Jos svajonė vieną dieną tapti pasaulinio garso balerina žlugo, bet ji jokiu būdu neketino liautis siekusi tikslų ir nė negalvojo sėdėti sudėjusi rankas ir savęs gailėtis. Todėl ji suprato, kad privalo ką nors daryti su savo gyvenimu.

      Prireikė daug sunkaus darbo ir kone visų pinigų, tėvų paliktų jai su Kim, kai jie mirė beveik prieš penkerius metus. Bet prabėgus trejiems metams po to, kai ji priėmė sprendimą, Endė liovėsi graužusis ir atidarė savo baleto studiją vaikams nuo penkių iki šešiolikos metų. Baletas buvo tai, ką ji išmanė. Ir galbūt vieną dieną, jeigu nusišypsos sėkmė, ji galės iš tikrųjų surasti ir paruošti pasaulinio garso baleriną.

      Jos asmeninis gyvenimas buvo nykus dėl sunkaus darbo ir tada, kai ji dar pati buvo balerina, ir dabar, kai mokė šokti kitus. Todėl ji iki nelaimės neužmezgė jokių intymių santykių. Arba nuo tada…

      Abiejų mylimų tėvelių netektis buvo stiprus smūgis, ir Endė dar labiau pasinėrė į baletą, tai buvo būdas susitaikyti su praradimu. Vos po kelių mėnesių jai pačiai įvykusi nelaimė, padėjusi tašką jos kaip balerinos karjeroje, ją supurtė iki pat širdies gelmių.

      Ak, per pastaruosius ketverius metus ji susigrąžino dalį ankstesnio pasitikėjimo savimi – bent jau taip atrodė. Bet randai, kurie sudarkė jos kūną, neišdildomi. Ji tikrai nenorėjo jų rodyti jokiam vyrui.

      Tuo labiau ne tokiam gražuoliukui ir patyrusiam kaip Darijus Sternas, kuris – nekyla abejonių – susitikinėjo su pačiomis gražiausiomis pasaulio moterimis. Jis tikrai nesusidomėtų tokia kaip Endė, pažymėta sielos ir kūno randais.

      – Darijau?

      Darijus nuslėpė susierzinimą, kai dar kartą žvilgtelėjo į kitame restorano gale įsitaisiusią šviesiaplaukę, ir pamažu sutelkė dėmesį į tris žmones, sėdinčius su juo prie to paties staliuko. Jo brolis dvynys Ksandras. Jo motina. Ir patėvis.

      Darijui pavyko juos visus išmesti iš galvos, nes susidomėjo gležna moterimi, vos pasirodęs paskubomis įvertino jos draugiją ir taip pat greitai paleido ją iš galvos: dviejų moterų panašumas, odos spalva ir veido bruožai leido spėti, kad jos seserys, o vyriškis, sėdintis arti antrosios, matyt, jai ir priklausė, ne tai, kuri sudomino Darijų. Prie staliuko ketvirtam žmogui vietos nebuvo.

      Moteris buvo nežemiškai graži: pelenų spalvos šviesūs plaukai it tiesi užuolaida dengė pečius, žalios akys atrodė didelės dailiame, tobulame veide. Tos ypatingos, mielos akys jį sudomino vos įžengus į restoraną.

      Keista.

      Nes ji buvo visai ne jo skonio. Darijui labiau patiko vyresnės, gerai išsilavinusios, o ne jaunatviškai atrodančios šviesiaplaukės. Jį domino moterys, kurios nieko iš jo nesitikėjo, tik vieną ar dvi naktis praleisti su juo lovoje.

      Bet žaliaakė šviesiaplaukė, patraukusi jo dėmesį, buvo kažkuo ypatinga.

      Tikriausiai dėl to, kad kažkas joje jam atrodė pažįstama? Iškelta galva… Grakštūs judesiai…

      Bet Darijus žinojo niekada anksčiau jos nesutikęs: tikrai būtų prisiminęs kur ir kada, jei taip būtų nutikę!

      Gal aplink ją sklandanti nežemiška atmosfera prikaustė jo dėmesį? Ji buvo tokia liekna ir lanksti, kad, rodės, vėjo gūsis būtų ją nupūtęs, nuogos jos rankos atrodė neįtikėtinai plonos, raktikauliai ir duobutės prie kaklo juodos suknelės iškirptėje – tokios ryškios. Veidas nepaprastai mielas, akys įrėmintos juodų tankių blakstienų, iškilūs skruostikauliai, nosis tiesi, putlios geidulingos lūpos ir smailus smakras. Tiesūs šviesios pelenų spalvos plaukai priminė mėnesienos spindulius, viliojančius pirštais pajusti jų švelnumą.

      Mėnesienos spindulius?

      Jis niekada anksčiau nesileisdavo į romantiškus palyginimus, kalbėdamas apie moters plaukų spalvą ir storį.

      Kad ir kas jį prie jos traukė, Darijus juto jos atsaką, matė, kad tos gražios žalios akys stebėjo jį iš po tamsių blakstienų, kai jiedu su Ksandru žingsniavo per restoraną.

      Bet gal labiau įtikinama priežastis, dėl kurios jį patraukė toji šviesiaplaukė,