Aistringos Kalėdų naktys. Tawny Weber

o moteriai pasitikėjimo.

      Heilė suraukė nosį – vargu ar Džaredas susivokė, kad apibūdino jos puikiuosius drabužių modelius lyg reklamuodamas moterų higienos produktus.

      – Pakylos vidurį papuošime jūrų augalų ornamentu. Užuolaida bus iš atlasinio audinio. Gal įneštume gulimąjį krėslą su besiilsinčia Kleopatra, – garsiai mąstė Trentas, ir Heilė bematant susivokė, kad jiedu su Džaredu, kaip įpratę, svarsto kūrybinius sumanymus.

      – Gulimąjį krėslą. Puiku, – pritarė Džaredas. Tapšnodamas sau per smakrą pridūrė: – Gal jį neštų keturi raumeningi vergai?

      – Neromantiška, – paprieštaravo Trentas. – Juk žinai, kad Rudis šį sezoną nori būti mados pasaulio lyderis. Jei pasiūlytum vergus, jis rimtai mąstytų, ar nepanaudojus moteriškų drabužių linijoje Kasijos Karver sukurtų permatomų rankovių.

      Heilė vos nesudrebėjo. Kasijos sukurtoje linijoje daugiausia mini ir maksi avangardiniai drabužiai, jie naujoviški ir skirti pramogai, tad vargu ar derės prie Linksmosios našlės trikotažinių apatinių. Ji suraukė kaktą – jie labiau tiks prie Milanų įmonės odinių drabužių.

      Paprasta sutartis, kurią tikėjosi pasirašyti, tapo paini. Pasirinktos linijos turėjo būti suderintos, kad įsilietų į pavasario sezonui skirtą pristatymą.

      – Net jei Rudis užsigeistų permatomų audinių ir vergų, rinkodaros specialistai nesutiks, – nusprendė Džaredas. – Užvers jį siaubą keliančiais pardavimo duomenimis nuo to laiko, kai permatomus audinius pradėjo demonstruoti ant podiumo.

      O, taip. Taškas jos naudai. Ar to pakaks, kad laimėtų? Heilė sulaikė kvapą – o, kad taptų nepastebima. Gal vyrai pamirš, kad ji čia, ir paskleis apie savo įmonę dar žinių, kuriomis ji galėtų panaudoti.

      – Na, Rudis pageidauja, kad Čerė Bela demonstruotų visą pavasario drabužių liniją, o Linksmosios našlės gaminiai jai tobulai tiks.

      Heilei ištrūko jaudulio šūksnis.

      Jos modeliai? Puiku? Čerė Bela?

      Dievulėliau. Laimės paukštė skrenda taip arti, kad net gali paliesti.

      – Ji gražiai atrodys ir su Linksmosios našlės, ir su Milanų drabužiais, – pritarė Trentas. – Baigsis tuo, kad Čerė pati pasirinks, ką nori dėvėti. Spėju, kad jos žodis ir bus lemiamas.

      – Pirmiausia Rudis turės pasirūpinti, kad ji pasirašytų sutartį. Iki šiol ji susidomėjimo neparodė.

      Trentas dirstelėjo į kairę. Džaredas ir Heilė padarė tą patį. Tada jis pažvelgė į dešinę. Jiedu paklusniai pasekė jo akis. Pamiršusi, kad turėtų būti nepastebima, Heilė palinko arčiau, kad geriau girdėtų.

      – Sklinda gandai, kad Rudis daro, kas tik įmanoma. Kraustosi iš galvos, kad tik Čerė pasirašytų. Išbandė viską. Pažadėjo aukso kalnus. Bet iki šiol jokių rezultatų. Dabar apipylė pažadais jos atstovą. – Trentas pažvelgė į abu išplėtęs akis ir sumosavo elnio ausimis, kad būtų aiškiau. – Kas pristatys jam Čerę Belą. Tam bus gerai.

      Per Heilės kūną nuvilnijo jaudulys, ji net sudrebėjo. Jos drabužėliai kuo puikiausiai tiks Čerei. Ši įspūdingos figūros raudonplaukė pradėjo karjerą kaip sentimentalių dainų atlikėja, vėliau tapo modeliu, vaidino keliuose nereikšminguose spektakliuose. Linksmosios našlės gražiai krentantys moteriški drabužiai jai tiks lyg siūti pagal užsakymą.

      Heilė turi daryti viską, kad sudarytų tą sandorį.

      Ji susiras Čerės atstovą ar atstovę ir įkalbės išklausyti, kaip tobulai Linksmosios našlės kurti drabužiai tiks šiai retro stiliaus dainų atlikėjai.

      – Ar kiti dizaineriai tai žino? – balsu pasvarstė ji. Pamačiusi susidomėjusius veidus, ji suraukė nosį ir gūžtelėjo pečiais. Ką? Ji nėra nepastebima. – Tik įdomu.

      – Apie tai nutylima, nes daugelis konkurentų norėtų pirmi patekti į Rudolfo pavasario drabužių pristatymą. Abejoju, kad kas nors žinoma, nebent kiti dizaineriai išgavo informaciją iš Rudžio personalo.

      Džaredas prunkštelėjo labiau pašaipiai nei linksmai.

      – Tai reiškia ne, – atsakė jis į klausiamą Heilės žvilgsnį.

      – Tavo konkurentai solidūs ir turi puikiausią reputaciją, brangioji. Kitaip nei tu, jie didžiausi savimylos. Nė nemato reikalo bičiuliautis su Rudžio pagalbininkais. Jie kalbasi tik su Rudžiu arba nė nepraveria burnos.

      Ji žvalgėsi po minią – gal pastebės salėje moterišką apatinį trikotažą demonstravusių modelių? Atsiduso, kai pro šalį praplaukė lanksti blondinė, apsirengusi Linksmosios našlės kurtais naktiniais marškinėliais. Medvilninis audinys laisvai krito žemyn. Nėriniai vilnijo. Priekyje spindėjo perlinės sagutės, plona medžiaga gludo prie tobulo moters kūno.

      Kaip romantiška.

      Pats tas Rudolfo verslui, ypač jei reklamos veidu taps Čerė.

      Gal tai neatneš nelaimės, bet mintyse ji jau sukosi pergalės šokio žingsneliais.

      – Kažin kodėl Čerės patikėtinis neragina sudaryti sandorio. – Heilė mąstė, ką dar jie slepia. – Sudariusi sutartį su Rudolfo universalinių parduotuvių tinklu ji bematant taptų žinoma ne tik šalyje, bet ir užsienyje, argi ne taip?

      – Tikrai, – sutiko Džaredas, jo kaktą išvagojo raukšlės, ir jis virto nusiminusiu imbieriniu žmogeliuku. – Nė nenutuokiam, kur čia šuo pakastas. Kad ir plikas, Rudis rausis plaukus.

      – Gal patikėtiniai priklauso korporacijai. Su kiekvienu klientu jie dirba visi kartu. Sprendžia bendru susitarimu. Nė nežinome, kuris patikėtinis atėjo į pobūvį. Niekas nenumano, tai vyras ar moteris, – virkavo Trentas ir dėl to, kad nebeturėjo apie ką liežuvauti, niurzgėjo kaip elnias, kuriam sumažino pašarų racioną. – Kaip sakiau, tam, kuris ją įkalbės, smarkiai pasiseks.

      Jo dėmesį patraukė modelis su lenktos ledinukų lazdelės tinkliniu kostiumu, nusagstytu klaustuko formos blizgučiais. Trentas pasitaisė peteliškę, išsiblaškęs šyptelėjo Džaredui ir Heilei ir pakreipė galvą.

      – Na, šnektelėsiu su modeliais ir sužinosiu, gal kam nors atstovauja tiek patys patikėtiniai kaip Čerei.

      Šelmiškai nusišypsojęs jis nuėjo.

      – Kaip manai? Gal ir man pabandyti? – Trentui nutolus paklausė Heilė. Ji apžvelgė salę – gal tam neišsiskiriančiam iš minios patikėtiniui – dėl juoko – ant kaklo kabo koks neoninis ženklas? Jei rastų tą patikėtinį, pristatytų savo drabužius. Jei jis susidomėtų, Heilė užmegztų naudingus ryšius. Ir sandoris įvyktų.

      Jauduliui veržiantis per kraštus, Heilė dar kartą atidžiai apžvelgė salę. Akys nukrypo į Trentą, šis, matyt, liovėsi viliojęs moterį tinkliniu kostiumu ir dabar kalbėjosi su seksualiuoju Grinču.

      Pamačiusi tą Grinčgalį, Heilė susijaudino dėl ko kito. Kostiumo gobtuvas buvo nutrauktas, ir ji matė plaukus, tokius juodus, kad juose atsispindėjo baltos ir mėlynos netoliese stovinčios Kalėdų eglutės švieselės, vyro garbanos susipynė su žaliais jo apykaklės gaurais.

      Po prigludusia atlaso liemenėle jai dilgčiojo krūtų spenelius. Šlaunų raumenys virto minkšta mase, jas prilaikė vien permatomos raudonos šilkinės kojinės.

      O, taip. Jis tikrai pilnas aistros ir geidulių.

      Heilei beliko tik spoksoti, ji jaudinosi daug smarkiau nei su kuriuo savo meilužiu. Ar su jais visais kartu sudėjus.

      Ji žiūrėjo vyrui į sprandą. O tai juk geriau nei domėtis gauruota nugara, tiesa?

      Heilė kurį laiką negiliai kvėpavo,