Aistringos Kalėdų naktys. Tawny Weber

šypsena dingo. Jis nebegalėjo atsikalbinėti nedalyvausiąs lažybose. Ir jos ne tokios, kad išsitrauktum kortą iš rankogalio. Tai sandoris su pačia ponia sėkme. O iš jųdviejų su poniomis labiau sekėsi Geidžui.

      – Puiku. Tu laimėsi, o aš imsiuosi sandorio. Bet jei laimėsiu aš, parinksiu tau kostiumą Kalėdų vakarėliui, kuriame pagal sandorio sąlygas turėsi dalyvauti.

      Geidžas nusivaipė.

      Kostiumų vakarėlis? Kas per juokai?

      Apetitas dingo, jis nustūmė lėkštę į šalį.

      Taigi. Šventės jam atgrasios.

      Pirmas skyrius

      Heilei Nort šventės labai prie širdies.

      Spindesys ir linksmybės. Džiaugsmingi besišypsantys veidai, paslaptingumas ir jaudulys. Ir dovanos. Dovanos ir mįslingumas žadina ypatingą jaudulį. Ypač tos dovanos, kurių buvo sunku nusipelnyti ir kurios įteikiamos per prašmatnų kostiumų pokylį. Kaip dabar, banketų salėje, pilnoje Šiaurės Kalifornijos mados pasaulio turtingų ir įtakingų atstovų, apsirengusių šventiniais animacijos herojų kostiumais.

      Turėtų apimti ekstazė. Ji turėtų pasijusti kaip devintame danguje.

      Šį vakarą Heilė galutinai įsitikins, kad jos moteriško apatinio trikotažo įmonė metų pabaigoje nenugrims užmarštin.

      Pastaruosius porą mėnesių rūpindamasi finansiniais reikalais ir nerimaudama, kaip teks išlaikyti įmonę, vos nepateko į beprotnamį.

      Ją supo madų demonstruotojai ir turtingi dizaineriai, žaviausi vyrai visoje San Fransisko įlankos pakrantėje. Bet smarkiausiai kraują kaitino šešių su puse pėdų ūgio apversto trikampio formos figūros vyras, apsirengęs žaliais kailiniais ir apsiavęs sniego batais.

      Heilė net pašnairavo, norėdama įsitikinti.

      Visai ne. Prie baro stovintis vyriškis anaiptol neatrodė patrauklus. Tačiau vyro žavesys traukė ją kaip liepsna drugelį. Jaudino.

      Žali kailiniai, kad juos kur.

      Vaje. Keletas mėnesių be sekso, matyt, pakenkė sveikata trykštančios moters lytiniam potraukiui.

      O gal tai dėl metų, praleistų siekiant suderinti seksą su romantika. Ar dėl to, kad gilinosi į romantines svajones ir ieškojo būdų, kaip skoningai jas perteikti siuvant moteriškus apatinius drabužius. Heilė stengėsi įrodyti moterims, jei jos jaučiasi patrauklios, taip ir yra.

      O gal dėl taurės šampano, kurią, vos įžengusi į banketų salę, išmaukė vienu ypu, kad lengviau sektųsi bendrauti su pačiais įtakingiausiais, kurių piniginėse buvo didesnės pinigų sumos nei jos banko sąskaitoje. Ir visi čia susirinko, kad padarytų įspūdį nepadoriomis linksmybėmis pagarsėjusiam Rudžiui Rudolfui, universalinių parduotuvių tinklo magnatui, kuris siūlė vietą savo pavasario mados tendencijų pristatyme.

      Ji dirstelėjo į tuščią šampano taurę, tada į barą. Turėtų paimti stiklą nealkoholinio gėrimo. Kad nevirpėtų iš susijaudinimo dėl žalių ir niurgzlių šventės dalyvių.

      Grinčas nusibraukė gaurus, kad pasižiūrėtų, kiek valandų. Kai tie įsipainiojo į odinę laikrodžio apyrankę, jis nekantriai nusitraukė pirštines ir numetė jas ant baro.

      Heilė pamiršo troškulį ir stebėjo, kaip jis siekė gėrimo. Ranka ilga ir daili, su smailėjančiais pirštais. Net iš kitos salės pusės matyti, kad delnas platus. Ji mintyse perkratė visas delno ir penio ilgio sąsajas ir padarė teisingą išvadą.

      Grinčo jis ilgas.

      Tik ar jam patinka žavios fėjos? O gal jam rūpi tik paties įmonė? Gal jai reikėjo persirengti Kasiuku?

      Jai knietėjo sužinoti, tad žengė porą žingsnių į priekį, kol neapsigalvojo.

      Ne. Ji čia dėl verslo reikalų.

      Heilė spoksojo jam iš už nugaros į dukslius nukarusius gaurus. Ji tikrai čia ne dėl linksmybių. Kad ir kokie platūs to linksmintojo delnai.

      – Heile, brangute.

      Heilei palengvėjo, kad ją atitraukė nuo geismingo domėjimosi Grinču ir atsirado žmogus, kuris ją pažįsta, ji atsisuko.

      Ji liovėsi mandagiai šypsotis ir nuoširdžiai apsidžiaugė pamačiusi vyrą, dėl kurio šis vakaras jai taps naudingas. Džaredas Džounsas, turtingiausio – ir ekscentriškiausio – universalinių parduotuvių verslo magnato padėjėjas.

      Džaredas priglobė ją po savo sparnu aną vasarą, kai jie susitiko lifte. Heilė buvo pakeliui į moteriškų apatinių drabužių pristatymą pardavimo vadovams, o Džaredas padejavo, kad jam praplyšo marškiniai. Jiems besikeliant į šeštą pastato aukštą, ji rado lipnios juostelės ir tam kartui sutaisė marškinius, taip pelnė jo dėkingumą ir amžiną prieraišumą.

      Matyt, mados pasaulyje žingsnis ne į tą pusę kai kam reiškia pasaulio pabaigą.

      – Džaredai, – pasisveikino Heilė ir palinko į jį, bet atsargiai, kad nesusidaužtų galvomis. Ji sugaišo net dvidešimt minučių, kol prisisegė prie garbanų varpeliais apkabinėtą fėjos skrybėlaitę ir susitvarkė, kad plaukai neatrodytų lyg pūkuotos pudelio ausys.

      – Man patinka tavo imbierinio žmogeliuko kostiumas. Ar tai tavo mėgstamiausias švenčių personažas? – ji sprigtelėjo į linksmai nuteikiančią didžiulę sagą. Perskaičiusi raudono plastiko užrašą Suvalgyk mane ji iš nuostabos išsprogino akis ir garsiai nusijuokė.

      – Valgoma gėrybė, štai kas aš, – mirktelėjo Džaredas. Tada pasuko galvą kairėn ir mostelėjo smakru. – Jei viskas bus gerai, kai baigsis vakaras, štai tas mažasis būgnininkas galės manęs paragauti.

      Žinodama, koks jis energingas ir seksualus, Heilė tiriamai nužiūrėjo mažąjį būgnininką ir persimetė reikšmingais žvilgsniais su aistringuoju imbieriniu draugu.

      – Bet tik pažiūrėk, – postringavo jis, ne tiek norėdamas pagirti Heilės kostiumą, kiek garsiai reiškiamu užsidegimu siekdamas atkreipti mažojo būgnininko dėmesį. – Žinai, šį vakarą mačiau bent dešimtį fėjų, bet tu geriausia. Pasakiška. Ar viskas, ką dėvi, tiesiai iš tavo apatinių drabužių linijos?

      – Tik sijonėlis ne. – Ištiesusi į šalis rankas Heilė sukosi rodydama visas grožybes. Dryžuota lyg ledinukas liemenėlė, papuošta raudono atlaso juostele ir baltais nėriniais, puikiai derėjo su raudonomis kojinėmis, kurių baltos siūlės iš nugaros pusės baigėsi kaspinėliais, sumaniai prisiūtais po pat žalio tiulio balerinos sijonėlio kraštu. Tinkamai parinkus apatinius drabužius kiekviena moteris jausis geidžiama.

      Nieko nėra geriau, kai ta moteris dar kokius metus pasportuoja, valgo maistą be angliavandenių ir gražiai įdega saulėje.

      Deja, per pastaruosius metus ji tik kokius keturis kartus apsilankė sporto salėje, angliavandenius mėgsta labiau už viską pasaulyje, ir jos oda balta lyg žiemą, o ne įrudusi saulėje.

      Bet tai ir buvo Linksmosios našlės apatinio trikotažo paslaptis. Nereikia atrodyti kaip supermodeliui, kad jaustumeisi nuostabi.

      – Ak, brangute, – tyliai ištarė susižavėjęs Džaredas, kai baigė apžiūrą.

      Heilei nė nereikėjo pasekti jo akių, ji ir taip žinojo, kurlink krypsta žvilgsnis. Galų gale, vyrukui gal ne taip įdomu, kas po tais drabužiais slepiasi, bet apie madas jis supranta.

      O jos aulinukai – tikras saldainiukas.

      Baltus kompanijos Manolo aulinukus jai iš anksto prieš Kalėdas padovanojo tėvas. Na, iš tiesų padovanojo ne tėvas, nes jis niekada nežinojo, ką padovanoti. Bei ji nusipirko batus aną mėnesį gavusi iš jo pinigų čekį, taigi ši dovana nuo jo.

      – Heile,