Sukeisti gyvenimai. Andrea Laurence

reikalo dar kartą nutraukti santykius.

***

      – Gal norėtumėte apsikeisti vietomis?

      Tai skambėjo jos galvoje, sapnuose pynėsi realybė su fantazijomis, o skausmą malšinantys vaistai dar labiau trukdė suvokti, kas yra tiesa.

      – Aš esu Sintija Dempsi.

      Nuo šių žodžių ji raukė antakius net miegodama. Sintija Dempsi. Ji troško, kad liautųsi ją taip vadinę. Kita vertus, nežinojo, kokiu vardu nori būti šaukiama. Jei ji ne Sintija Dempsi, ar neturėtų žinoti, kas yra iš tikrųjų?

      Ir ji žinojo. Tas vardas sukosi ant liežuvio galiuko.

      Užsiliepsnojusio variklio sprogimas ištrynė vardą iš atminties. Teliko tik siaubingas, šleikštulį keliantis kritimo iš aukštybių jausmas.

      – Ne!

      Sintija pašoko lovoje ir beveik visą kūną persmelkė skausmas. Širdis daužėsi, ji greitai kvėpavo. Monitorius šalia lovos supypsėjo ir jai dar nespėjus susitvardyti atbėgo naktinės pamainos slaugė.

      – Kas atsitiko, panele Dempsi?

      – Nevadinkite manęs taip, – atkirto Sintija – miego svaigulys trukdė tvardytis ir dėmesingai rinkti žodžius.

      – Gerai… Sintija. Kaip jaučiatės?

      Ji atpažino mėgstamą slaugę Gveną – ši ištiesė ranką ir įjungė mažytę lempą virš lovos. Gvena, smulkutė mergina iš pietų, turėjo garbanotus natūralios šviesių pelenų spalvos plaukus, buvo visada linksmai nusiteikusi ir vadovavosi tik blaivia nuovoka. Be to, mokėjo paimti kraujo nesukeldama nė menkiausio skausmo, todėl ir atsidūrė Sintijos sąrašo pirmoje vietoje.

      – Gerai. – Sintija pasitrynė akis sveikąja ranka. – Susapnavau baisų sapną. Atsiprašau, kad taip nemandagiai kalbėjau.

      – Tik jau nesijaudinkit dėl tokių dalykų, – atsakė Gvena ryškiu Tenesio akcentu apvalindama garsus. Išjungė pagalbos signalą ir patikrino lašelinę. – Traumas patyrę pacientai dažnai sapnuoja košmarus. Ar norėtumėte vaistų užmigti?

      – Ne, pavargau, nes… nesijaučiu savimi. Gal tai susiję su mano geriamais vaistais.

      Gvena sėdėdama kojūgalyje paplekšnojo per Sintijos kelius.

      – Mieloji, patyrėte stiproką galvos traumą. Gali nutikti taip, kad daugiau niekada nesijausite kaip anksčiau. Galbūt ir nesuprasite, jei taip ir nutiks. Todėl susitelkite į tai, kaip ir ką dabar jaučiate.

      Sintija nusprendė įsiklausyti į vienintelio žmogaus, su kuriuo gali apie tai pasikalbėti, žodžius. Vilis to nesuprastų. Polina tik susinervintų. Motina praleisdavo ligoninėje kiekvieną popietę, rodydama nuotraukas, pasakodama įvairias istorijas ir taip stengdamasi sugrąžinti atmintį. Jei pasakytų, kad nesijaučia savimi, sumenkintų atkaklų Polinos darbą.

      – Viskas ne taip. Žmonės. Tai, kaip jie su manimi elgiasi. Tik pažiūrėkit. – Ji paleido kabantį įtvarą ir ištiesė ranką blyškiame rausvame tvarstyje Gvenai, kad parodytų sužadėtuvių žiedą.

      – Koks gražus, – mandagiai pagyrė Gvena, bet tamsios rudos akys, pamačiusios masyvų deimantą, dvigubai išsiplėtė.

      – Nesakykit taip. Abi suprantam, kad jo užtektų visus metus išmaitinti vieną trečiojo pasaulio šalį.

      – Tikriausiai, – pritarė Gvena.

      – Visai man netinka. Nesijaučiu tarytum snobė turtuolė mergina, lankiusi privačią mokyklą ir turėjusi, ko tik panorėjusi. Jaučiuosi lyg žuvis, ištraukta iš vandens, o taip neturėtų būti. Jei tai mano gyvenimas, kodėl jaučiuosi tokia svetima? Kaip galiu būti savimi, kai nežinau, kas buvau anksčiau?

      – Mieloji, tai pernelyg sudėtinga tema trečią valandą nakties. Bet štai ką neprašyta patars Tenesio žuvis, plaukiojanti Manhatano vandenyse. Liaučiausi spėliojusi, kas buvau, ir būčiau savimi dabar. Išprotėsite, jei stengsitės sugalvoti, ką daryti ir kaip elgtis.

      – Ir ką gi daryti?

      – Iš pradžių liaukitės kovojusi su savimi. Kai paliksite šią palatą, kad pradėtumėte gyventi iš naujo, priimkite save kaip Sintiją Dempsi. O tada elkitės savo nuožiūra. Jei naujoji Sintija mieliau trauktų žiūrėti Knicks rungtynių nei klausytis simfonijos, puiku. Jei bus neskanūs ikrai ir brangus vynas, valgykite sūrainius ir užsigerkite alumi. Tik pati žinote, kokia dabar norite būti. Neleiskite niekam jūsų keisti.

      – Ačiū, Gvena. – Sintija palinko į priekį ir apsikabino slaugę, nes jautėsi taip, tarytum ji būtų vienintelė tikra draugė naujajame gyvenime. – Rytoj mane išleis iš ligoninės. Vilis vešis į mūsų butą. Nenutuokiu, kas ten laukia, bet kai užsimanysiu mėsainių ir sūrainių su alumi, paskambinsiu, gerai?

      Gvena plačiai nusišypsojo.

      – Žinoma. – Slaugė užrašė savo mobiliojo telefono numerį mažytėje užrašų knygelėje, kurioje Sintija pasižymėdavo svarbius dalykus. – Ir nesijaudinkite, – dar tarstelėjo. – Ateitis su Viliu Teiloru negali būti bloga.

      Sintija linktelėjo ir pritardama plačiai nusišypsojo Gvenai. Duok Dieve, kad Gvena būtų teisi.

      Antras skyrius

      Vilis stebėjo Sintiją – ji vaikščiojo po jųdviejų butą tarytum ekskursijoje po Niujorko miestą. Vilis ir pats čia kartais jautėsi lyg muziejuje: visur stiklas, marmuras ir oda.

      Sintija susikaupusi apžiūrinėjo kambarius, gėrėjosi meno kūriniais, pirštais glostė audinius ir, regis, buvo patenkinta tuo, ką išvydo. Vilis manė, kad Sintijai ir turėtų patikti. Juk pati su savo siaubingu dekoratoriumi viską ir parinko.