Sukeisti gyvenimai. Andrea Laurence

Ji neatpažįsta nė vieno iš mūsų.

      – Sako, kad jos atmintis bet kada gali grįžti. – Į abejingą vyro pastabą moteris atsakė šiek tiek suirzusi. – Labiausiai jai padėsime kalbindami. Žinau, tai nelengva, bet visi privalome stengtis. Sintija, mieloji, maldauju, nubusk.

      Sąmonei grįžus, Sintija pramerkė akis. Kurį laiką bandė sutelkti žvilgsnį. Pirmiausia pamatė ligoninės lempas ant lubų, tada išryškėjo virš jos palinkusios pagyvenusios moters veidas. Kas ji tokia? Miglos aptemdytos smegenys ieškojo atsakymo. Pagaliau suvokė: tai jos motina, Polina Dempsi. Sintija nusivylė, kad neatpažino net jai gyvybę davusios moters.

      Polina atrodė gražiai. Tamsūs plaukai dailiai sušukuoti. Tikriausiai neseniai lankėsi kirpykloje – žilų sruogelių nematyti, plaukai tarytum ką tik pakirpti. Ant kaklo ji ryšėjo šilkinį gėlėtą šalikėlį, priderintą prie mėlyno kelnių kostiumėlio ir žalių akių. Sintija pamėgino ištiesti ranką, kad pataisytų šalikėlį, bet trukdė sugipsuota ranka. Jei tik šiek tiek pasuktų šalikėlį, Polina būtų dar patrauklesnė ir šiuolaikiškesnė, nors Sintija ir pati nesuprato, kodėl taip pamanė. Amnezija – keistas dalykas.

      – Mieloji, atėjo Vilis.

      Sintijos susirūpinimas dingo, kai tik Polina paspaudė mygtuką, kad kilstelėtų lovos galvūgalį. Šį kartą gerai apgalvotais judesiais ji pasiglostė plaukus ir užsikišo sruogą už ausies, tada patogiau pasidėjo sunkią įtvarstytą ranką.

      Sėdomis galėjo matyti Vilį, įsitaisiusį prie lovos galo. Jai sakė, kad tai jos sužadėtinis. Sintija žiūrėjo į gražų, dailiai apsirengusį vyrą šalia savęs ir negalėjo tuo patikėti. Šviesiai rudi jo plaukai kirpti trumpai, o ant viršugalvio palikti gana ilgi, kad būtų galima perbraukti ranka. Veidas aristokratiškų kampuotų bruožų, išskyrus putlias lūpas, į kurias susiprato spoksanti jam kalbant. Akys mėlynos, tik Sintija nesuvokė, kokio atspalvio, nes ilgokai vengė pasižiūrėti tiesiai į jas. Jautėsi nesmagiai, tik nežinojo kodėl. Gal dėl to, kad jose trūko jausmingumo. O gal dėl tiriamo jo žvilgsnio.

      Sintija visiškai nieko nežino, ji netgi nežino, ko nežino, bet per pastarąsias keletą savaičių suprato, kad, regis, visai nepatinka savo sužadėtiniui. Tas vis laikėsi atokiau ir stebėjo suraukęs kaktą. O kai neatrodė abejojantis ar sutrikęs dėl to, ką sako ar daro Sintija, buvo tarytum abejingas ir jai, ir jos būklei. Vien apie tai pagalvojus norėjosi verkti, bet ji nedrįso. Vos tik susijaudindavo, subėgdavo slaugės ir duodavo vaistų, kurie užslopindavo viską, net jausmus.

      Sutelkė žvilgsnį į Vilio aprangą. Sintijai labai patiko stebėti, kaip skirtingai žmonės rengiasi ir kaip derina drabužius. Jis atrodė įprastai. Tądien dėvėjo tamsiai pilką kostiumą, žydrus marškinius ir kaklaraištį su rombais. Vilis leidžia laikraštį, todėl gali ją lankyti tik per pietų pertraukas arba iš karto po darbo, jei tik neturi susitikimų. O jų šis vyras turėdavo labai daug.

      Galbūt dėl darbo, o gal dėl to, kad nenorėjo jos lankyti, darbas tapo labai patogiu pasiaiškinimu.

      – Labas, Vili, – šiaip ne taip pratarė Sintija, nors balsas ir neskambėjo taip, kaip norėjosi. Jos veidas daug operuotas – gydytojai puikiai padirbėjo, bet dar praeis nemažai laiko, kol viskas susitvarkys. Per avariją neteko priekinių dantų. Su naujais jautėsi tarytum su svetimkūniais. Ir netgi kai ištraukė siūlus ir tinimas nuslūgo, didžiuliai balti dirbtiniai dantys labai trukdė kalbėti. Balsas skambėjo taip, lyg rydama karštas žarijas būtų išsideginusi gerklę.

      – Paliksiu jus vienus, – susizgribo Polina. – Gal kavos atnešti iš kavinės, Vili?

      – Ne, dėkui.

      Motina dingo tarpduryje ir juodu liko vieni didžiulėje privačioje ligoninės palatoje, skirtoje tik svarbiems asmenims. O Sintija tokia ir buvo, nes jos šeima prieš keletą metų ligoninei paaukojo daug pinigų. Bent taip jai sakė.

      – Kaip šiandien jautiesi, Sintija?

      Sintija nežinojo, ką atsakyti, tad akimirką svarstė. Veidą vis dar skaudeno, ranką maudė, bet šiaip savijauta visai nebloga. Bent neskaudėjo kaip pirmą kartą nubudus. Jei būtų pasakę, kad ją laikė uždarytą didžiulėje džiovyklėje ir suko tris dienas iš eilės, būtų patikėjusi. Diegė visą nuo plaukų šaknų iki kojų pirštų galiukų. Ji beveik negalėjo kalbėti ir nieko nematė, nes veidas baisiai ištino. Per pastarąsias kelias savaites Sintija nuėjo ilgą kelią.

      – Šiandien visai neblogai, ačiū. O tu?

      Vilis šiek tiek suraukė kaktą, bet tuoj pat nutaisė kitą išraišką.

      – Gerai. Kaip visada daug darbo.

      – Tu pavargęs. – Ji sakė tiesą. Ir nors nežinojo, kaip šis vyras įprastai atrodo, pastebėjo, kad tamsūs ratilai ir raukšlelės aplink akis kas kartą jį pamačius gilėjo. – Ar išsimiegi?

      Vilis akimirką patylėjo, tada gūžtelėjo pečiais.

      – Turbūt ne. Šis mėnuo labai sudėtingas.

      – Tau reikia štai šito. – Sintija timptelėjo vamzdelį, jungiantį ją su lašeline. – Miegosi kaip kūdikis šešiolika valandų, nesvarbu, nori ar ne.

      Vilis nusišypsojo, ir jai tai patiko. Kažin, ar Sintija matė jį besišypsantį nuo tada, kai atgavo sąmonę, bet pašmaikštavusi jau norėjo išgirsti jį juokiantis. Įdomu, ar jo juokas sodrus ir garsus? Į ją žvelgiantis kostiumuotas vyras skleidė pasitikėjimą savimi ir seksualumą, kurio negalėjo užslopinti net sterili ligoninės aplinka. Be abejo, jo juokas toks pat seksualus.

      – Išties. – Vilis nuleido akis, lyg jaustųsi šiek tiek nesmagiai.

      Sintija niekada nežinojo, ką sakyti savo sužadėtiniui. Nors nuolat lankė draugai ir šeimos nariai, ir ji galėtų prisiekti, kad nė vieno jų anksčiau nepažinojo, su niekuo nesijautė taip keistai kaip su Viliu. Sintija vylėsi, kad reikalai pasitaisys, bet niekas nesikeitė. Kuo maloniau elgėsi su Viliu, tuo labiau jai regėjosi, kad jis priešinasi, tarytum nesitikėtų iš jos mandagumo.

      – Kai ką atnešiau.

      Sintija atsisėdo – netikėti žodžiai nustebino.

      – Tikrai?

      Nuo pirmų dienų ligoninėje palatą užvertė mielomis smulkmenomis. Turbūt visas Manhatano gėles ir balionus sunešė į Sintijos palatą. Giminaičiai ar net svetimi žmonės, išgirdę apie nelaimę per žinias, dovanojo po kokį daikčiuką. Viena iš trijų išgyvenusiųjų lėktuvo katastrofą – šiokio tokio dėmesio vertas dalykas.

      Vilis įkišo ranką į kišenę ir ištraukė mažytę aksominę dėžutę.

      – Prieš keletą dienų paskambino iš oro linijų. Štai ką aptiko tvarkydami nuolaužas ir ieškodami daiktų. Mane susirado, perskaitę ant deimanto lazeriu išgraviruotą numerį.

      Vilis atidarė dėžutę ir parodė žiedą su milžinišku deimantu. Iš pradžių Sintija pamanė, kad tai meistriška imitacija, bet žiūrėdama į ją lankiusius šeimos narius pastebėjo daugybę stambių juvelyrinių dirbinių, todėl suprato, kad atimantis žadą Vilio deimantas visiškai tikras.

      – Nuostabus.

      Vilis suraukė kaktą. Ko gero, ji kažką ne taip pasakė.

      – Tai tavo sužadėtuvių žiedas.

      Sintija vos nenusijuokė, bet laiku pastebėjo rimtą jo veidą. Sutriko, kad toks žiedas gali būti jos.

      – Mano? – Sintija stebėjo, kaip Vilis švelniai mauna žiedą ant kairiosios jos rankos bevardžio piršto. Žiedas spaudė, bet juk ranka sulaužyta ir sutvarstyta, o pirštai ištinę. Sintija grožėjosi žiedu ir apsidžiaugė keistai pajutusi, tarytum matė jį anksčiau.

      – Tikrai jaučiuosi, lyg būčiau jau mūvėjusi žiedą,