Tau reikia manęs. Wendy S. Marcus

raukšlelės darbinį chalatėlį, savo mažas kojeles įspraudusi į aukštakulnius. Ji, be jokios abejonės, mėgo aukščiausios klasės drabužius.

      – Tu per daug mane spaudi. – Šį kartą ji pasimuistė dar stipriau. – Nemėgstu, kai mane spaudžia.

      Kailas paleido ją.

      Ištrūkusi iš jo glėbio Viktorija pasislinko į kitą laiptelio galą.

      – Tu man lyg prakeiksmas. – Ji krestelėjo plaukus. – Tave sutikus mane ištinka kokia nors nelaimė. – Ji įsikibo į turėklą ir pamėgino atsistoti, bet atsirėmusi dešine koja susiraukė iš skausmo.

      Kailas ištiesė ranką norėdamas ją prilaikyti.

      – Neliesk manęs. – Viktorija atstūmė jo ranką ir pabandė žengti žingsnį greitai perkeldama svorį nuo dešinės ant kitos pėdos. Ji pakėlė akis į lubas. – Ir atsitik tu man šitaip būtent dabar. – Jos nevilties kupinas balsas aidu atsimušė nuo sienų.

      Kailui pasirodė, kad jos akių kampučiai sudrėko, ir tai jam vėl priminė laikus prieš devynerius metus, kai matė ją paskutinį kartą. Toks pat isteriškas klyksmas šerifui bandant padėti jai atsisėsti ant priekinės patrulinio automobilio sėdynės. Kad Viktorija mažiau varžytųsi paaiškėjus, kas tarp jųdviejų įvyko, jos kelnaites, kuriomis buvo nuvalęs kraujo dėmę jai praradus nekaltybę, Kailas susigrūdo į kišenę, kur jas vėliau aptiko pareigūnas.

      Per naktį, praleistą areštinėje, Kailas spėjo apmąstyti viską, ką juodu veikė. Juk ji atsidavė jam savo noru, dejuodama iš malonumo ir nepaliaujamai prašydama nesiliauti. Jį apėmė pyktis pagalvojus apie tai, kuo jį kaltino. Ar kai griebėsi šio kaltinimo siekdama išvengti tėvo pykčio ir apsisaugoti nuo bausmės, Viktorija visiškai nepagalvojo, kas tokiu atveju atsitiks jam?

      Kailui pavyko nusikratyti prisiminimų, tačiau persipynę kaltės ir priešiškumo jausmai iki galo neišnyko.

      – Pati žinai, jog aš tavęs neverčiau daryti to, ko nenorėjai.

      Tad kam tie isterijos kupini šauksmai viskam pasibaigus? Tai buvo nesuprantama.

      – Stebiuosi, kad mes apskritai apie tai kalbamės. – Ji perbraukė delnu sau per kaklą dešine ranka, pakreipė galvą, lyg norėtų paprieštarauti, ir pažvelgė jam į akis. – Aš niekada niekam nesakiau, kad mane išprievartavai. Klausyk, mes mylėjomės. Tai man buvo pirmas kartas. Tu jau buvai asas. Aš – ne. Todėl supanikavau. Ir ką? Jokios žalos, juolab ilgalaikės, nebuvo nepadaryta.

      Jam nepatiko, jog ji, ištarusi žodžius apie žalą, greitai nusisuko.

      Iš tos lemtingos nakties Kailas neprisiminė beveik nieko, tik begalinės palaimos jausmą, apėmusį šauniai pasimylėjus su mergina, kurią buvo netikėtai pamilęs, ir pyktį, kad teks rinktis vieną iš dviejų – stoti prieš teismą arba visam laikui išvykti iš miesto ir niekados nebandyti su ja susisiekti. Ir dar pakylėtas džiaugsmas, kad buvo su ja – niekados nebepatyrė tokio su jokia kita moterimi.

      – Ar aš tave įžeidžiau, Tore? – Jis bijojo net pagalvoti, jog taip galėjo įvykti.

      – Nevadink manęs šitaip, – sušuko ji. – Fiziškai aš greit atsigavau, tačiau buvo labai skaudu, kad palikai mane netaręs nė žodžio.

      Viktorija nežino, ką jam teko išgyventi, kai ją parvežė atgal į namus?

      – Šerifas pasakė, jog tu mane apkaltinai išprievartavimu. Jis nutempė mane į areštinę ir toje pridvisusioje skylėje man teko praleisti ne vieną valandą.

      Tada jis trumpai papasakojo apie jam mestus kaltinimus ir prisiminė istorijas apie tai, kaip nuteistieji elgiasi su žagintojais.

      Tiesą sakant, Viktorija atrodė nuoširdžiai nustebusi.

      – Aš baisiausiai išsigandau.

      Ji prisimerkė.

      – Įsivaizduoju.

      – Jei būtum geriau mane pažinęs, – tarė ji, – jei būtum mane iš tikrųjų mylėjęs, kaip sakei, jei būtum manimi pasitikėjęs, širdimi būtum supratęs, kad niekada negalėčiau su tavimi šitaip pasielgti.

      Tačiau tada Viktorijos buvo neįmanoma nuraminti, ji atstūmė Kailą, kai šis norėjo ją sulaikyti ir paguosti, veržte išsiveržė iš automobilio – kaip tik tuo metu ir pasirodė šerifas. Kailas nesuvokė, kas dedasi jos galvoje.

      – Vis dėlto, manau, – pridūrė ji, – kad galėjai tuo nepatikėti, bent jau paskambinti man ir sužinoti, kas iš tikrųjų atsitiko.

      – Kaip galėjau tau paskambinti? – Kaip ji nesupranta? – Buvau areštinėje. Septyniolikos metų vaikinukas, augęs be tėvų, kurie būtų galėję apginti, tik su dvidešimtmete seserimi, tačiau ji buvo pernelyg užsiėmusi savo reikalais ir manimi visiškai nesirūpino, o aš šiame mieste neturėjau nė vieno žmogaus, kuriam būčiau galėjęs paskambinti. Beliko rinktis vieną iš dviejų galimybių: stoti prieš teismą arba dingti iš miesto. – Toks vaikas kaip jis, turintis blogą vardą ir nė vieno padoraus pažįstamo, galinčio jį apginti, niekada nebūtų laimėjęs teismo bylos prieš šeimą iš aukščiausių Madrino gyventojų sluoksnių. – Neturėjau kitos išeities, tik išvykti iš miesto. Kai paleido iš areštinės, iki namų mane palydėjo šerifo pavaduotojas. Man buvo duota dešimt minučių susikrauti kuprinei ir tada jis nuvežė mane už miesto. – Ir paskui dar valandą sekė jį.

      – Ir vėliau tau niekada nepasitaikė progos atsidurti prie telefono? – pasiteiravo Viktorija. – Ar tau nerūpėjo, kaip reagavo mano tėvas, pamatęs vienturtę savo dukterį sutaršytais plaukais, ištrauktą pusnuogę nuo užpakalinės tavo automobilio sėdynės, kai tuo metu ji turėjo būti bibliotekoje?

      Nors tada buvo gerokai įpykęs, Kailas ir pats stebėjosi, kad vis dar jautėsi kaltas. Jos pernelyg griežtas tėvas nebuvo malonus žmogus. Kailas norėjo jai paskambinti. Tačiau taip ir neprisiruošė – būdamas skurdžius turėjo daug dirbti, kad išgyventų. Buvo supykęs ant visuomenės, ant turtingųjų, spaudžiančių tuos, kurie nieko neturi, ir per vėlai suprato, kad jei šerifas išties būtų tikėjęs jo kalte, tikrai nebūtų leidęs jam išvykti iš miesto. Idiotas.

      – Mylėjau tave, – prisipažino Viktorija. – Ir tikėjau, kai sakei, jog ir tu mane myli.

      – Taip ir buvo.

      – Ne, nebuvo. Antraip būtum mane susiradęs, kad įsitikintum, jog aš sveika ir gyva. – Nuoskauda, kurią išvydo jos akyse, dūrė jam tiesiai į širdį. Kailą apėmė nenumaldomas noras paguosti ją, kad ji ir vėl imtų šypsotis. Perspėdama ji kilstelėjo ranką. – Nereikia. Tai jau nebesvarbu. Aš ir tai išgyvenau. Taigi daugiau nebėra apie ką kalbėti.

      Viktorija žvilgtelėjo į laikrodį, giliai įkvėpė, tada iškvėpė ir išsiėmusi iš kišenės mobilųjį telefoną surinko numerį. Užmerkusi akis pirštais ėmė spaudyti tarpuakį.

      – Sveiki, čia… – tarė ji į telefono mikrofoną.

      Atsiliepusi moteris ėmė baisiai šaukti.

      Viktorija atitraukė telefoną nuo ausies.

      – Žinau. Galite išbraukti. Man labai gaila.

      Vėl pasigirdo klyksmas.

      – Pasistengsiu atvažiuoti kuo greičiau. – Jai nuspaudus mygtuką, įtūžęs balsas nutrūko, nebaigęs savo tirados.

      – Turiu važiuoti, – tarė ji Kailui. Stovėdama ant kairės kojos, kad išlaikytų pusiausvyrą, Viktorija viena ranka įsikibo į turėklą, o kita pasilenkusi siekė paimti nuo žemės savo piniginės ir rankinės. Ji buvo labai nuliūdusi, ir Kailui iš tikrųjų jos pagailo.

      – Leisk, padėsiu, – tarė jis ir ištiesė ranką norėdamas