Tau reikia manęs. Wendy S. Marcus

pritariamai linktelėjo galvą. – Labai šmaikštu. Pasakyta su panieka, bet neperlenkiant. Regis, išsiugdei humoro jausmą.

      – O gal tai tik pokštas? – Jis juos krėsdavo dar mokykloje. Viktorija žvilgtelėjo į šalia jo vardo išsiuvinėtas raides. DPT – departamentas. Taigi jis ne medicinos daktaras. Ir vis dėlto. Fizinės medicinos doktoratas? – Negali būti, kad turi daktaro laipsnį. – Mintis, kad jis pajėgtų susikaupti ir parašyti daktaro darbą, atrodė absurdiška. – O apsimesti, jog esi gydytojas, yra bjaurus dalykas.

      – Mėgsti skambius žodžius, ar ne? Tik paklausykite. Bjaurus dalykas. Bjaurus dalykas. – Jis pakartojo paraidžiui lyg rašybos konkurse. – Bjaurus. Toks dalykas tikrai peiktinas ir smerktinas. – Viktorijos nuostabai Karlas plačiai išsišiepė. – Gal nebuvau toks kvailas, kaip manei. Gal tik apsimečiau, kad galėčiau…

      Atimti jai nekaltybę, kaip iškalbingai pareiškė baisiausiai šaukdamas jos įsiutęs tėvas.

      – Niekada nemaniau, jog esi kvailas, Kailai. – Slapukas? Taip. Dykūnas? Be jokios abejonės. Kvailys? Tikrai ne. – Aš tave mokiau. Žinojau, kad galėjai daug pasiekti, jei pasistengtum. Bet tu nesistengei.

      – Ne visai taip. Paskatintas tapdavau netgi labai stropus. – Nusišaipė jis net prisimerkdamas.

      Pabučiuok mane ir pažadu, kad gerai parašysiu trigonometrijos testą. Jei įkiši liežuvį, gausiu net B įvertinimą. Ką gi, tai nebuvo teisingas mokymo būdas. Tačiau tuo metu vienintelis, kuris iš tikrųjų buvo veiksmingas.

      – Beje, prisiminiau, – tarė Karlas palinkdamas prie Viktorijos ir įsibraudamas į asmeninę jos erdvę. – Aš tave irgi kai ko išmokiau.

      Žinoma, išmokė – pakišęs ranką jai po sijonu jiems mokytis skirtame kambaryje, prirėmęs prie šlakbetonio bloko sienos treniruočių salėje ar atokioje ežero pakrantėje. Tai prisiminus ją netikėtai nutvilkė dilgčiojimas, slypintis giliai papilvėje. Viktorija stengėsi jį užgniaužti ir nekreipti dėmesio, kad nebesikamuotų. Niekados.

      – Gelbėkite, – kažkur suriko moteris.

      Viktorija pasuko galvą į tą pusę, iš kurios pasigirdo panikos sklidinas riksmas. Išbalusi vidutinio amžiaus moteris tamsiais plaukais išbėgo į koridorių.

      – Tėvas. Jis dūsta.

      Nedvejojusi nė sekundės Viktorija nuskubėjo į pagalbą. Liguistai nutukęs ligonis, ponas Šulcas, sėdėjo ant neįprastai plačios kėdės šalia savo lovos. Ji prisiminė tai, ką girdėjo per rytinius aptarimus. Amžius – septyniasdešimt dveji. Potrauminė būklė po šešių dienų didžiųjų smegenų uždegimo, vienpusis dešinės kūno pusės paralyžius, nekalba, sunkiai ryja.

      – Ar galite įkvėpti, pone Šulcai?

      Kaire ranka griebęs sau už kaklo jis pabandė įkvėpti, bet pasigirdo tik spigus švokštimas.

      Viktorija greit įvertino situaciją: paraudęs veidas, pila prakaitas, akys maldauja pagalbos, sunkiai gaudo orą. Stumdama šalin virš lovos pritvirtintą stalelį, ant jo pastebėjo atdarą dėžutę spalvotų ledinukų. Reikės rimtai pasikalbėti su Šulco dukra, kai viskas baigsis. Kyštelėjusi ranką jam už nugaros, ji palenkė vyriškį į priekį ir keturis kartus stipriai trinktelėjo tarp menčių.

      Nieko.

      – Tėti. Nemirk, tėti, – isteriškai šaukė moteris. – Privalote jį išgelbėti.

      Viktorija atsistojo priešais ligonį.

      – Išsižiokite, pone Šulcai.

      Nieko įstrigusio gerklėje nebuvo.

      – Kuo galėčiau padėti? – paklausė Kailas.

      – Lovą reikėtų nustumti šalin. – Ši trukdė pasiekti ant sienos virš ligonio kabantį siurbimo aparatą. – Tada prašyčiau palydėti pono Šulco dukterį ir kitą šios palatos ligonį į poilsio kambarį. – Vaizdas, išgąsdinęs net ją, praktikuojančią slaugytoją, galėjo būti dar baisesnis šeimos nariams ir palatos draugui, ypač jei baigtųsi nesėkme.

      – Aš jums padėsiu, pone Šulcai, – tarė Viktorija stebėdamasi, kad jos balsas skamba ramiai, nes nors žinojo, kad vyriškis jos beveik negirdi ar net nesupranta, turėjo kažką pasakyti.

      – Niekur neisiu. Liksiu su juo, – ėmė spiegti jo duktė.

      Kailas ėmė raminti ją užjaučiančiu, bet įsakmiu balsu.

      Viktorija bandė susikaupti. Nuėmusi nešiojamąjį siurbimo aparatą, įstatė jį į plastikinę angą sienoje, mintyse dėkodama savo personalui, kuris rūpestingai prižiūrėjo, kad kiekvienoje palatoje nuolatos būtų visi būtini įrengimai. Jai drebėjo rankos. Jau senokai nebuvo atsidūrusi prie gyvybės ir mirties slenksčio. Tai nebuvo pati maloniausia slaugos dalis, daugybės dalykų ji paprasčiausiai negalėjo kontroliuoti.

      – Jau beveik baigiau, pone Šulcai.

      Kailas bėgte įbėgo atgal į kambarį.

      – Gal pabandyti Heimlicho metodą?

      – Ar gali apglėbti jį rankomis?

      – Pamėginsiu.

      Negalėdamas užeiti ligoniui iš už nugaros, nes ten Viktorija tuo metu jungė siurbimo aparatą, Kailas truktelėjo kėdę – Šulcas buvo ne didesnis už vaiką, nors ir svėrė apie tris šimtus svarų.

      – Jo pilvas pernelyg didelis, tavo smūgiai tikslo nepasieks, – tarė Viktorija. – Pabandyk sunerti rankas jam po krūtinkauliu. Trūktelk atgalios. Tvirtai ir stipriai.

      Kailas padarė kaip lieptas ir nors viską atliko puikiai, padėtis nepasikeitė.

      Ligonio veidas įgavo rausvai violetinį atspalvį. Laiko liko nedaug.

      Palikusi Kailą darbuotis vieną, Viktorija vėl ėmėsi siurbimo aparato ir raudoną siurblio vamzdį įkišo į specialią dėžę. Nudrėskusi pakuotę ji išvyniojo du vamzdelius. Vieną jų įkišo į lizdą tarp surinkimo dėžės ir sienoje įtaisyto matuoklio. Ant kito užmovė antgalį su užrašu „Ligonis“, o tada, perplėšusi lankstaus oralinio siurbliuko pakuotę, prijungė jį prie siurbimo laido, ir pagaliau buvo pasiruošusi pradėti procedūrą.

      – Ar pasisekė? – Viktorija užsimovė medicinines pirštines ir atsisuko į ligonį.

      – Ne. Gali ir numirti.

      Taip, gali. Jei išsiurbti nepavyks iškart, teks kviesti specialią brigadą. Viktorija ištraukė iš pakuotės siurbimo kateterį ir įjungė siurbliuką pasukdama rankenėlę iki aukščiausios padalos. Ji suėmė pono Šulco smakrą ketindama jį pražiodyti, ir tuo metu jis sugriebė jai už riešo. Labai stipriai.

      Kailas puolė į pagalbą stengdamasis atplėšti ligonio pirštus.

      – Ji stengiasi jums padėti, pone. Paleiskite ją.

      Viktorija uždėjo pirštą ant ligonio smakro ketindama praverti jam burną.

      – Išsižiokite, pone Šulcai. Ketinu išvalyti jūsų kvėpavimo takus. – Maldauju, maldauju, maldauju nesipriešinti.

      Jis leidosi pražiodinamas.

      Nykščiu nuspaudusi jo liežuvį žemyn, Viktorija ėmė kišti kateterį gilyn, kol tas atsimušė į kliūtį, bet tai nebuvo burnos ertmės ar ryklės sienelė. Ji stipriai suspaudė plastikinį kateterio kaklelį, kad oras patektų tiesiai į antgalį, atsargiai prispaudė jį prie kieto kliuvinio ir šiek tiek truktelėjo. Tarsi ištraukus kamštį, ponas Šulcas gaudydamas orą giliai įkvėpė. Paskui vėl įkvėpė, ir dar kartą įkvėpė. Kvėpavimas buvo nelygus, bet malonus ausiai.

      Viktorijai iš palengvėjimo ėmė linkti keliai.

      Iš