Susižadėję!. Leanne Banks

sutiko naujieną?

      – Žiūrint, kurią, – atsakė Lukas, prisiartino prie lango ir ėmė apžiūrinėti, kaip nuimti užuolaidas. – Susisielojo dėl Nikės, norėjo važiuoti jos aplankyti.

      – Tu neleidai, – įsiterpė brolis.

      – Aha.

      – O kaip malonioji dama reagavo į jūsų artėjančias vedybas? – paklausė brolis kitokiu tonu.

      Lukas susiraukė ir papurtė galvą.

      – Ko tik nepadarysi dėl šeimos verslo. Na, tarkime, man pasisekė, kad tą akimirką ji po ranka neturėjo jokių aštrių įrankių.

      Maksas tyliai sukikeno.

      – Nori pasakyti, ji nemirė troškimu susidėti su vienu geidžiamiausių miesto viengungių?

      – Tu pernelyg įsismaginai.

      – Gal ir tu galėtum pasismaginti, jei tinkamai elgtumeis. Gvena Makord buvo velniškai karšta mergužėlė. Ar tik ne ją prieš kažkiek metų vienas žurnalas išrinko seksualiausia moterimi?

      Keli žurnalai. Lukui prieš akis iškilo ypač įsimintina nuotrauka iš vieno jos filmo, kur Gvena vilkėjo tik prasegtus vyriškus marškinius. Fotografija nešykštėdama atskleidė gundantį tarpą tarp krūtų, išryškino tamsius spenelius po drabužiu ir atidengė dailias iki begalybės ilgas kojas. Liežuvio galiukas, liečiantis jos viršutinę lūpą ir ilgi kirpčiukai, dengiantys vieną akį, įaudrino milijono vyrų, senų ir jaunų, fantazijas. Lukas nuvijo jaudinantį vaizdą.

      – Šiuo metu Gvena karštligiškai siunta ant manęs ir visų Hadsonų.

      – Ak, nejau jos žavesys išblėso?

      – Ne, – atrėžė pyktelėjęs Lukas. – Ji vis dar graži, bet pyksta, kad buvo priversta susižadėti.

      – Turėtų būti dėkinga, kad taip staigiai įtaisėme jos pamišusią seserį į reabilitacijos kliniką, – priminė Maksas.

      – Ir yra. Tik netrokšta vėl būti viešas asmuo. – Atidaręs spintos duris Lukas pamatė, kad ji beveik tuščia. Gerokai palengvėjo. Galės čia sugrūsti visus niekučius ir nėriniuotas nesąmones.

      – Manai, sutiks dalyvauti šiame farse? – pasiteiravo brolis.

      – Neturi kito pasirinkimo. Todėl ir yra tokia įsiutusi, – paaiškino Lukas. – Jos lūkesčiai nesvarbūs, bent jau kol sutinka bendradarbiauti.

      – Tą tavo kategorišką toną esu girdėjęs ir anksčiau, – tarė Maksas. – Nežinau, kurio gailėtis – tavęs ar jos.

      – Man nereikia jokio gailesčio, – atkirto Lukas žvelgdamas į rožines sienas ir grieždamas dantimis. – Galiu pats savimi pasirūpinti.

      Išmėžusi gardus ir pašėrusi arklius Gvena grįžo į namą, – vis dar susirūpinusi, bet susitvardžiusi. Ji trumpam paliko aulinius prie paradinių durų ir nuėjo į savo miegamąjį. Iš virtuvės atsklido kažkoks gardus kvapas. Kambario, kuriame miegos Lukas Hadsonas, durys buvo praviros. Dirstelėjus vidun, Gvenos vos neištiko širdies smūgis.

      Lukas sėdėjo mėlynajame krėsle ir dirbo su nešiojamuoju kompiuteriu, bet užuolaidų nebebuvo, kaip ir pagalvėlių, statulėlių kolekcijos ir porcelianinių papuošalų dėžučių, visų ant sienos kabojusių paveikslų. Lovą dengė tamsi antklodė, kurią greičiausiai rado skalbinių spintoje koridoriuje. Langai liko pliki.

      Gvena įėjo.

      – Kur yra…

      – Spintoje, – atsakė Lukas, dar jai nebaigus klausimo. Jis atsistojo. – Laikinai perdekoravau kambarį. Prieš išvažiuodamas, viską grąžinsiu į savo vietas. Nors įrengta… – Jis akimirksniui nutilo, – gražiai, tačiau blaško dėmesį. Dirbant reikia susikaupti.

      Gvena dėbtelėjo į plikus langus ir linktelėjo.

      – Gerai, – sutiko ji. Lukas prabus, vos tik ims brėkšti, bet tai – ne jos reikalas. – Nieko baisaus. Ką aš užuo…

      – Mano virėja paruošė porą patiekalų, prieš iškeliaujant, – paaiškino jis. – Kai pasakiau, kad vykstu į Montaną, ji neabejojo, kad užstrigsiu kokioje dykvietėje, siaučiant pūgai. – Lukas metė žvilgsnį pro langą į lauke krintantį sniegą. – Ir beveik neklydo. Tu alkana?

      Įgimta Gvenos nuojauta liepė atsisakyti. Vis dėlto nenorėjo, kad jis čia pasiliktų. Jis buvo nepageidaujamas ir įsiveržė į jos ramų pasaulį, kurį ji susikūrė sunkiu darbu. Gvenos skrandis tyliai sugurgė, ir ji nusprendė, kad nieko neatsitiks, jei truputėlį paragaus jo maisto. Nes kitaip teks gaminti pačiai, o ji toli gražu nepasižymėjo kulinariniais sugebėjimais.

      – Truputėlį, – prisipažino Gvena.

      – Kviečiu pasivaišinti, – pasiūlė Lukas. – Kepta vištiena su daržovėmis. Ir naminė duona, – pridūrė perspėjamai. – Nė viena moteris Los Andžele neprisilies prie duonos.

      Namuose kepta duona. Gvena mėgino nuslėpti savo jaudulį, kai kojos pačios nunešė į virtuvę.

      – Aš ne Los Andžele, – atkirto ji girdėdama, kaip Lukas seka iš paskos. Ant stalviršio pastebėjo dėžę su rankenėlėmis. – Leido tai įsinešti į lėktuvą? – paklausė ji.

      – Aš jį išsinuomojau, – paaiškino Lukas.

      – Ak, žinoma, – tarė Gvena prisiminusi, kaip retkarčiais pati skrisdavo užsakomaisiais reisais. Tos dienos liko praeityje, nes atsisakė aktorės duonos. Retai apgailestaudavo dėl prarastų savo kerinčios karjeros privalumų. Išskyrus virėjo paslaugas. Maisto ruoša niekada nebuvo stiprioji jos pusė.

      Gvena dirstelėjo į dėžę ir įkvėpė šviežios duonos aromato. Dieviška. Ji nenoriai pasižiūrėjo į Luką.

      – Tikrai nori pasidalyti?

      – Tikrai, – atsakė jis ir gundančiai nusišypsojo. – Nė neįsivaizdavau, kad taip mėgsti angliavandenius.

      Jis neturėtų jai patikti. Įtakingas, skleiste skleidžia pasitikėjimą savimi ir greičiausiai visada gauna ko užsimanęs. Vis dėlto Gvena nesusivaldė užjaučiamai nenusišypsojusi.

      – Vienas iš dešimties pagrindinių nuostabių dalykų, palikus Holivudą, – kad galiu dažniau leisti sau mėgautis uždraustu maistu. Ačiū, – padėkojo ji ir atsikando šviežios duonos.

      Lukas iš šaldytuvo išėmė kelias dėžutes.

      – Pastebėjau, kad tavo šaldytuvas tuščias, išskyrus šaldytą greitmaistį. Kur tavo produktai?

      – Mano dėdė, kuriam priklauso ranča, pasiūlė savo namų šeimininkę, bet aš nenoriu jokių papildomų išlaidų, kol nesibaigė pereinamasis laikotarpis, – atsakė Gvena. Ji sudėjo maistą į lėkštę ir įkišo į mikrobangų krosnelę.

      – Taigi mano virėja neklydo, – tarė Lukas rankomis įsirėmęs į klubus.

      – Šiuo metu visas mano dėmesys skirtas tam, kaip pagerinti ir paspartinti vadovavimą rančos gelbėjimo operacijoms. Laikui bėgant, atidarysiu vasaros stovyklą neįgaliems vaikams. Gaminti sau nėra pirmo būtinumo reikalas. Jei nuogąstauji dėl maisto, bet kada gali persikelti į miestą. Ten rasi restoraną ir užkandinę, motelį ir…

      Lukas papurtė galvą.

      – Mudu privalome būti drauge, kad įtikintume šia istorija.

      Dzingtelėjo mikrobangų krosnelė, ir Gvena išėmė maistą. Belaukiant burnoje susikaupė seilės. Vos tik iš stalčiaus ištraukė peilį su šakute, sučirškė jos mobilusis telefonas. Dėbtelėjusi