Vyro medžioklė. Jennifer Crusie

pasiimti atostogų – jau rugpjūtis, tad laiko liko nedaug. Pati nepamena, kada žaidė golfą.

      Ir dar – jautėsi vieniša. Kartais nuo vienatvės net imdavo gelti kaulus.

      – Gerai, – išgirdo save sakant. – Gerai, važiuosiu.

      – Taip! – Džesė dūrė pirštu į Keitės Provanso stiliaus telefoną. – Tuojau pat skambink.

      – Paskambinsiu vėliau, – paprieštaravo Keitė. – Leisk man dar truputį pagalvoti.

      – Ne. – Džesė sukryžiavo rankas ant krūtinės ir atsilošė kėdėje. – Nekelsiu nė kojos iš čia, kol nepaskambinsi.

      – Juk sakiau, kad važiuosiu, – pyktelėjo Keitė. – Nejau manimi nepasitiki?

      – Nė per nago juodymą, – atrėžė Džesė. – Šįkart atidžiai tave stebėsiu, nes tu sugebi pražiopsoti puikią progą tapti laiminga. Skambink. Dabar.

      Už trijų šimtų kilometrų Džeikas Templetonas sėdėjo verandos krėsle, brolio poilsiavietėje, Kentukyje. Užkėlęs kojas ant medinių turėklų jis stebėjo, kaip virš ežero teka saulė, ir stengėsi pasijusti laimingas. Velniai rautų, jis tikrai patenkintas. Kartais krūtinėje sukirba įkyrus jausmas, kad kažko trūksta, tačiau jau įprato nekreipti dėmesio – to išmokė seniai pasibaigusios santuokos metai. Jis gyvena Amerikoje, yra laisvas, o vienintelė jo pareiga – pasirūpinti, kad poilsiavietės pievos visada būtų nupjautos ir palaistytos. Taigi gali džiaugtis gyvenimu be rūpesčių. Tiesa, geriausiame iš geriausių pasaulių jo pernelyg uolus jaunesnysis brolis nebūtų įkūręs kaimiškos poilsiavietės ūkininkauti tinkamose žemėse ir nebūtų atsiviliojęs didžiausių rytų Amerikos snobų čia žaisti golfo. Tačiau tie snobai atsiveža daugybę pinigų, kurie vietos gyventojams garantuoja maistą ir pastogę. Be to, Džeikui nereikia su jais bendrauti.

      Viską pasvėrus, gyvenimas puikus. Mėgaudamasis laisve Džeikas timptelėjo didžiulę šviesiai gelsvą kaubojišką kepurę ant akių.

      – Man pavyko, – pareiškė pats sau.

      Pro duris, spirtelėjęs jas koja, išėjo brolis, nešinas dviem puodeliais garuojančios kavos. Vilis jau vilkėjo kostiumą ir buvo pasiruošęs priimti svečius, kurie netrukus plūstelės pro dvigubas išraižytas „Trobelių" priimamojo duris. Pažvelgęs į Džeiką, vilkintį apdriskusiais džinsais ir nudėvėtais flaneliniais marškiniais, brolis užvertė akis į dangų. Džeikas dirstelėjo į nepriekaištingą Vilio kostiumą ir nusi- kvatojo.

      – Tu šlykštus, – pareiškė Vilis.

      – Ką šįkart padariau? – nerūpestingai atsiliepė Džeikas.

      – Bėda ta, kad nieko nedarai, – brolis ištiesė jam puodelį kavos ir prisėdęs šalia pažvelgė į ežerą.

      – Ei, aš rūpinuosi, kad ši vieta atrodytų puikiai. – Džeikas viena ranka stumtelėjo skrybėlę aukštyn, o kita paėmė puodelį. Jis abejingai pažvelgė į Vilį. – Žolė nupjauta, piktžolės išravėtos, golfo laukai kaip iš paveiksliuko, arklidės…

      – Aš nekalbu apie laukų priežiūrą. – Brolis papurtė galvą ir delnais apglėbė karštą puodelį. – Esi žoliapjovių karalius. Kalbu apie tavo gyvenimą.

      – Man jis patinka, tad nesikišk, – atrėžė Džeikas ir vėl įsmeigęs akis į ežerą atsargiai gurkštelėjo garuojančios kavos.

      – Galėtum būti turtingas, – tarstelėjo Vilis ir piktai dėbtelėjo į brolį.

      – Buvau turtingas, – priminė Džeikas, – kol viską atidaviau tau ir tu įkūrei šią poilsiavietę. – Jis papurtė galvą. – Čia paskutinis kartas, kai atiduodu tau savo pinigus.

      – Jei jau atidavei savo pinigus, kodėl tau priklauso pusė šios poilsiavietės? – pasiteiravo Vilis.

      – Kad būtum priverstas išlaikyti mane senatvėje, – išsiviepė Džeikas. – Aš ne toks kvailas, koks atrodau.

      Vilis vėl papurtė galvą.

      – Turi teisinį išsilavinimą. Dėl Dievo meilės, juk buvai mokesčių konsultantas, o visus pinigus atidavei jaunesniajam broliui, kad galėtum pjauti žolę. Turėtum gėdytis.

      – Tiesą sakant, aš nepjaunu žolės, – patikslino Džeikas. – Pasigaunu vieną iš studentėlių, kuriuos pasamdei šiam sezonui, ir sakau: „Vaiki, nupjauk žolę ana ten." Tai ne…

      – Nesuprantu, kodėl viską metei, – pertraukė jį brolis.

      – Darbe kabinėjosi prie mano ūsų ir neleido nešioti skrybėlės, – atsikirto Džeikas. Jis pažvelgė į ežerą ir dar patogiau įsitaisė. – Velnioniškas saulėtekis, tiesa?

      – Saulė patekėjo prieš kelias valandas, – atsiliepė Vilis. – Jau devynios.

      – Na, zenito dar nepasiekė, – Džeikas atsilošė kėdėje, – vadinasi, tebekyla. Vis dar saulėtekis.

      – Liaukis. Man dėl tavęs neramu. – Vilis susiraukė. – Puiku, kad grįžai namo, aš labai vertinu pagalbą, bet pažvelkime tiesai į akis – tu čia švaistai savo gyvenimą.

      – Aš svarstau galimybes, – tingiai atsiliepė Džeikas.

      – Jau penkerius metus, – išrėžė Vilis. – Pasakysiu atvirai, turint galvoje, kokiu greičiu ritiesi žemyn, galimybių tau liko nedaug. Metas vėl kuo nors tapti. Nevykusi santuoka – ir tu pasidavei.

      Džeikas pažvelgė į ežerą ir papurtė galvą.

      – Dievaži, nedažnai išvysi tokių saulėtekių.

      Vilis piktai sužaibavo akimis.

      – Matai tokius saulėtekius kiekvieną mielą dieną.

      – Aš matau, – Džeikas atsilygino broliui paniekos kupinu žvilgsniu, – o tu ne. Tapai tikru ponu Viešbučiu. Jei būčiau žinojęs, kad taip pasinersi į šį verslą, nebūčiau davęs tau pinigų. Velniai rautų, nenustebsiu, jei kurią dieną tave ištiks širdies smūgis. O tada man teks rūpintis šia vieta.

      – Kas nors juk turi būti suaugęs, – atsakė Vilis.

      – Jei pakratysi kojas, pirmiausia išnaikinsiu golfo laukus.

      – Tėtis susinervins.

      – Turbūt labiausiai mane erzina jų drabužiai, – tęsė Džeikas.

      – Mums reikia pasikalbėti, – neatlyžo Vilis.

      – Nereikia.

      – Velniai rautų, Džeikai…

      – Gerai, gerai. Eime prie reikalo, nes pražiopsosiu saulėtekį.

      Vilis nesmagiai pasimuistė.

      – Žiūrėk, – galiausiai išspaudė jis. – Tu visąlaik buvai mano… na…

      – Didvyris? – mėgino pagelbėti Džeikas. – Idealas?

      – Tarkime, pavyzdys, – surado tinkamą žodį Vilis. – Vaikystėje stengiausi būti panašus į tave. Ilgainiui tai tapo įpročiu. – Jis dirstelėjo į brolį. – Tu buvai geriausias. Visose srityse.

      – Ne, nebuvau, – suirzo Džeikas. – Tik tau taip atrodė, nes esu vyresnysis brolis.

      – Džeikai, tu penkerius metus nieko neveiki, – tęsė brolis. – Nieko. Nuo pat to laiko, kai grįžai namo man padėti. – Jis neleido Džeikui prasižioti. – Žinau, vadovauji lauko darbų personalui, bet, po galais, dėl to nereikia net keltis iš lovos. Tiesą pasakius, tu beveik ir nesikeli.

      – Ei, – perspėjo