Geisti draudžiama. Maisey Yates

pasiruošusi man, cara mia?

      – Tau aš visada pasiruošusi.

      Matėjus įsiskverbė į jos kūną, kuris buvo labai ankštas, daug ankštesnis, nei jis tikėjosi, nei kada nors patyrė. Alesė tyliai šūktelėjo ir šįkart ne iš malonumo susmeigė nagus jam į odą.

      Nekalta.

      Jo. Vien tik jo.

      Tačiau ji nebuvo jo. Tai buvo melas. Kitą rytą Alesė dingo. O kai jis grįžo į Siciliją, ją taip pat ten išvydo.

      Jį pakvietė į šeimos vakarėlį, bet Matėjus nežinojo, kad ten bus visų Korečių šeimos kartų atstovai. Nežinojo, kad tai sužadėtuvių vakarėlis, skirtas Aleksandrui ir Alesei. Vakarėlis, skirtas atšvęsti kivirčo baigtį, partnerystės tarp Batalijų ir Korečių pradžią, galimybę atnaujinti prieplauką Palerme ir sustiprinti šeimos įmonę.

      – Ar judu su Alese seniai susižadėję? – paklausė jis ir net teiraudamasis Aleksandro žiūrėjo tik į ją.

      – Kurį laiką. Bet prieš paskelbdami norėjome palaukti, kol bus sutarta dėl visų smulkmenų.

      – Aišku, – tarė jis. – O kada palaimingasis įvykis?

      – Po mėnesio. Nėra prasmės laukti.

      Pliūpsnis seno įsiūčio pradegino jame įsitaisiusią aistrą. Kai jis pasiguldė ją į lovą, ji buvo susižadėjusi su Aleksandru. Tą naktį, kai jam atsidavė, ji jau ketino ištekėti už kito.

      O pastarąjį mėnesį Matėjus buvo priverstas stebėti Alesę įsikibusią į pusbrolio parankę. Matant, kaip didžiausias priešininkas turi tai, ko jis norėjo labiau nei oro, jam virė kraujas. Tai buvo vienintelis dalykas, kurio visada norėjo, bet niekada neleido sau pasiimti.

      Stebėdamas juodu kartu Matėjus troško smurtauti. Norėjo patraukti Aleksandro rankas nuo jos ir parodyti, kas būna, kai vyras paliečia tai, kas priklauso jam.

      Net dabar nuo tos minties jį užliejo šleikštulio banga.

      Ką gi jam darė Alesė? Šita savininkiškumo banga, šita paskandinti besikėsinanti aistros srovė jam nėra būdingos. Jis – vyras, pasikliaujantis protu, vyras, kuriam svarbiausia logika ir faktai, pareiga ir garbė.

      Kai Matėjus elgdavosi priešingai, kai pasiduodavo jausmams, kildavo pernelyg didelis pavojus. Jis Koretis, drėbtas iš tokio paties molio kaip tėvas ir senelis, nulipdytas iš godulio, smurto ir aistros pinigams bei nežabotai galiai.

      Net remdamasis logika ir protu galėjo pateisinti veiksmus, kurie daugumai keltų pasibaisėjimą, – ir pateisino. Jis negalėjo nė pagalvoti, kas nutiktų, jei gyventų nesitvardydamas.

      Todėl visose gyvenimo srityse vengdavo aistros.

      Išskyrus vieną.

      Matėjus pasuko automobilį į kelkraštį, nuspaudė stabdžius ir išjungė variklį – krumpliai net degė stipriai gniaužiant vairą, kvėpavo greitai ir paviršutiniškai.

      Jis kaip nesavas. Būdamas su Alese nebepažindavo savęs.

      Iš to nebus nieko gero. Visą gyvenimą stengėsi pakeisti vyrą, kuriuo jam, regis, buvo lemta būti. Stengėsi išlaikyti kontrolę, pasukti gyvenimą kita kryptimi, nei jį būtų pastūmėjęs tėvas.

      Alesė tai sukompromitavo. Išbandė jo ryžtą.

      Matėjus perbraukė pirštais plaukus stengdamasis atsikvėpti.

      Paskui pasuko raktelį, ir variklis suriaumojęs vėl atgijo. Tada apsuko automobilį ir nuvažiavo tolyn nuo oro uosto, tolyn nuo miesto.

      Spustelėjęs mygtuką prietaisų skydelyje susisiekė su asmenine padėjėja.

      – Liucija?

      – Sì?

      – Kol nepranešiu, neperjunk man skambučių.

      ***

      Praėjo trys valandos. Alesės tėvas su savo žmonėmis neįsiveržė į oro uostą tik todėl, kad nė neįsivaizdavo, jog ji pasielgs taip įžūliai ir pabėgs iš miesto.

      Alesė pasimuistė ant plastikinės kėdės ir vėl nusišluostė skruostą, nors ašaros jau spėjo išdžiūti. Jos išseko. Nuo tada, kai atvažiavo, nieko daugiau nedarė, tik verkė.

      O kai tapo aišku, kad Matėjus neatvyks, dar verkė.

      Paskui, kai staiga prireikė nueiti į tualetą ir kabinoje išsivemti, ji ir vėl pravirko.

      Tada liovėsi, kol nuėjo į vieną oro uosto parduotuvių ir įsigijo daiktą, kurio pastarąją savaitę vengė.

      Paskui vėl pravirko, kai nėštumo testas parodė dvi rausvas teigiamas taip-tu-laukiesi-kūdikio juosteles.

      Dabar Alesė buvo išsekusi. Jautėsi prastai. Ir buvo visiškai viena.

      Na, ne visiškai viena. Bent jau ne iš tiesų. Juk laukiasi kūdikio.

      Tačiau mintis jos nepaguodė, tik sustiprino vienišumo pojūtį.

      Dėl vieno dalyko buvo tikra. Pas Aleksandrą grįžti negali. Kaip ir į savo šeimą. Ji laukiasi ne nuo to vyro. Nuo vyro, kuris jos tikrai nenori.

      Bet kartą norėjo.

      Nuo tos minties apėmė įsiūtis, išdidumas. Taip, norėjo. Ir ne kartą – tikriausiai taip ji ir pastojo. Nes mylėdamiesi lovoje jie naudojosi apsaugos priemonėmis, bet ankstyvą rytą kartu maudėsi duše, o tada… tada nė vienas jų nesusimąstė ir nenorėjo gaišti laiko.

      Per garsiakalbį pasigirdo balsas – paskutinis kvietimas skristi į Niujorką.

      Alesė atsistojo, pasiėmė rankinę – vienintelį daiktą, kurį turėjo, vienintelį, kuris priklausė jai, – ir parodė darbuotojui bilietą.

      – Skrendate į Niujorką? – pasitikslino jis.

      Ji giliai įkvėpė.

      – Taip.

      ANTRAS SKYRIUS

      Jis nė neatidarė elektroninių laiškų, kuriuos ji vis siuntė. Alesė tai žinojo, nes gavėjui perskaičius laišką turėjo gauti pranešimą, bet negavo nė vieno.

      Jis neatsiliepė ir į skambučius. Nei skambinant į biurą, nei į mobilųjį telefoną, nei į Korečių palazzolo, nei į jo asmeninį namą už Palermo.

      Matėjui Korečiui jau kelias savaites puikiai sekėsi nekreipti į ją dėmesio, kol ji tūnojo Karolinos bute. Karolinos, draugės, kuri ir įkalbėjo ją Niujorke surengti mergvakarį. Viską apsvarsčius, tai reiškia, kad ji iš dalies Alesei skolinga, nes tas mergvakaris kaltas ir dėl jos problemų, ir dėl nėštumo.

      Ne, taip nesąžininga. Tai ji kalta. Na, didele dalimi. Likusi kaltė slegia Matėjų Koretį. Slėpynių meistrą ir talentingą skambučių vengėją.

      Alesė norėjo išsiversti ir be jo, bet nežinojo, ką daryti. Buvo labai pavargusi. Nuolat liūdėjo. Tėvas į skambučius taip pat neatsiliepdavo, o broliams ir seserims, brangiausiems žmonėms jos gyvenime, buvo uždrausta su ja bendrauti. Tai skaudino ir liūdino.Be jų ji jautėsi pasimetusi. Didžiąją gyvenimo dalį jie buvo jos variklis, suteikęs prasmės, stiprybės, atsakomybės jausmą. Be jų ji jautėsi netvirtai.

      Žinoma, Alesė turėjo išeitį. Nutraukti nėštumą ir grįžti namo. Maldauti tėvo ir Aleksandro atleidimo. Bet ji nepajėgė apie tai galvoti. Gyvenime ir taip daug neteko ir nors dėl kūdikio, dėl to, ką jis jai reiškia, jautėsi labai pasimetusi, labai išsigandusi, negalėjo nė pagalvoti, kad netektų viduje plazdančios gležnos gyvybės.

      Netrukus baigsis pinigai. Tada liks viena ir be skatiko, tuo tarpu Matėjus Koretis leis pinigus sportiniams automobiliams ir prašmatniems viešbučiams.

      Alesė daugiau to nepakęs. Jau nusprendė: