Nuplėšta garbė. Sharon Kendrick

klustelėjo:

      – O jei nebūsiu?

      Jis nė nemirktelėjo.

      – Tuomet būtinai prisistatysiu, nes labiau už viską mėgstu blogas moteris. Mano vardas Kulalas.

      Ji pamėgino pakartoti. Sudėjusi lūpas vamzdeliu ištarė pirmąjį skiemenį, paskui liežuviui palietus gomurį sumurmėjo kitus.

      – Ku-lalas.

      – Mmm. Man patinka, kaip tari. Iš tavo lūpų skamba labai aistringai.

      Roza sukikeno.

      – Liaukis!

      Staiga užplūdus geismui Kulalas prisitraukė ją arčiau ir pajuto, kaip ji prisišlieja prie jo, tarytum visą vakarą būtų tik to ir laukusi. O ar jam nebuvo taip pat? Juk jo pojūčiai užsiliepsnojo tą pačią akimirką, kai į ją pažvelgė ir išvydo, kaip švelnios lūpos nekaltai stebintis prasiskiria – tas judesys tikrai nederėjo prie nuodėmingai nuostabaus geidulingo jos kūno. Kulalas juto, kaip jos krūtys spaudžiasi prie jo krūtinės, ir aistringai įkvėpęs prikišo lūpas jai prie ausies.

      – O dabar pažiūrėkime, ar aikštelėje šoki taip pat gerai kaip ant pakylos, gerai, gražuole?

      Sklandžiai jam iš lūpų besiliejantys žodžiai perspėjo Rozą pasisaugoti. Nes komplimentai žarstomi ne šiaip sau – šito ją išmokė negailestinga šeima. Pasakai moteriai, kad ji graži, o ji tau atsiduoda – ar ne taip būna? Ji užaugo stebėdama, kaip šeimos vyrai imasi beširdiškų vilionių. Tokie vyrai iš tokios moters kaip ji nori vienintelio dalyko, o ją juk išauklėjo saugoti garbę ir dorovę. Tačiau taip buvo iki pasikeičiant pasauliui. Iki paaiškėjant, kad vertybės, kurias taip brangino, yra lėkštos ir bevertės.

      Taigi Roza nustūmė abejones šalin ir pakėlusi į jį akis nutaisė koketišką žvilgsnį – iki šiol net nežinojo taip mokanti.

      – Įvertinsi mane pagal dešimtbalę sistemą?

      – Jei nori, – Kulalas tvirčiau apsivijo jos liemenį. – Bet iš anksto įspėju, kad esu labai griežtas teisėjas.

      Atsakas išsprūdo anksčiau, nei Roza suvokė jį ištarusi.

      – Surizikuosiu, – pasakė ji.

      – Gerai, – jo lūpos prigludo jai prie kaklo. – Man patinka rizikuoti linkusios moterys.

      Roza juto lūpų prisilietimą prie nuogo kaklo ir iš malonumo užsimerkė. Tai… tikra palaima. Kulalas tvirčiau apkabino ir ji suvokė, kad šokis su juo visiškai kitoks nei su kitais vyrais. Jis, regis, savo nuožiūra kūrė taisykles, visiškai nepaisė muzikos ritmo ir judėjo taip, tarytum tai būtų lėtas valsas, o ne energinga daina. Ir ji leidosi vedama. Kodėl ne? Tiesą sakant, jis galėtų tęsti visą naktį – jam sekėsi labai gerai.

      – Ar patinka? – tyliai pasiteiravo jis, delnais savininkiškai perbraukdamas jos užpakaliuko linkį.

      Ūmai apėmęs svaiginantis laisvės pojūtis ir jausmas, kad paklūsta kūno troškimams, suteikė Rozai drąsos – glaudžiama dar arčiau ji nesigūžė.

      – Taip.

      – Taip ir maniau. Man taip pat patinka. Labai patinka.

      Pajutęs, kaip jos pirštų galiukai keliauja jam ant pečių, Kulalas užsimerkė. Skruostą lietė šilkiniai Rozos plaukai ir jį užliejo tokia stipri aistros banga, kad apėmė nepakeliamas noras ją liesti dar intymiau.

      Tačiau Kulalas, nors visada garsėjo kaip taisykles laužantis princas, gerbė pareigas ir neketino rizikuoti karališkuoju vaidmeniu. Šokti su moterimi, kuri kitų akyse akivaizdžiai mėgavosi iššaukiančiu elgesiu, viena, bet mylėtis su ja viešumoje – visai kas kita. Taigi, nors juos pridengė siūbuojanti minia, o blyksčiojančios šviesos temdė daugumą judesių, jis nedarė to, ko norėjo. O troško per ploną trumpos suknelės satiną pažaisti su jos speneliais. Arba kyštelėti ranką po suknele ir paliesti drėgną kaitrą, besiskverbiančią pro kelnaites.

      Jei tik ji mūvi kelnaites.

      Kulalas nurijo seiles ir susimąstė, ar ji pajuto ūmai sukrutusią erekciją.

      Jis pastebėjo ją vos tik įėjusią į naktinį klubą, tiesa, žvilganti raudona suknelė vaizduotei erdvės paliko mažai. Jos figūra nemadinga, ypač čia, Pietų Prancūzijoje. Nepanašu, kad ji valandų valandas leistų sporto klube ar laikytųsi griežtos dietos. Tokios, kuri visada sukelia moterims rūškaną, šiek tiek sunerimusią išraišką, lyg jos bijotų apalpti iš alkio. Ši moteris buvo sultinga ir geidulinga – visai kaip prinokusi šilkmedžio uoga prieš pat nukrentant nuo šakos.

      Kulalas pastebėjo, kad jos plaukai krenta iki pat liemens tarsi tamsus satinas, o suknelė vos pridengia lygias nuogas šlaunis. Jų akys susitiko virš šokių aikštelės – jis išvydo, kaip ji tarytum stebėdamasi išpūtė akis, – ir tą akimirką Kulalas suvokė. Kaip visada, kai suvokdavo, kad moteris jo geidžia. Jis galėjo ją pasiimti ir norėjo tai padaryti kuo greičiau, nes netrukus toks ištvirkavimas liks praeityje.

      Pasijuto nuolankiai suspaudžiąs lūpas, mat netolimoje ateityje laukė pareiga sudaryti iš anksto suplanuotą santuoką ir nerūpestingos mergišiaus dienos jau buvo suskaičiuotos. Net jei su nuotaka susitartų dėl atviros santuokos – atviros bent jau jam – žinojo, kad romanus ateityje reikėtų megzti atsargiai. Jis kilęs iš kultūros, kur žmonos apsimeta nematančios vyrų nusižengimų, bet santuoka turėjo ir tam tikrų įsipareigojimų. Teks pamiršti dienas, kai į naktinį klubą įeidavo vienas, o išeidavo vedinas gražia moterimi.

      Juodviem judant pagal muziką jis priglaudė lūpas prie šilto ausies lezgelio.

      – Koks tavo vardas? – pasiteiravo.

      – Roza, – atsakė ji, instinktyviai nutylėdama pavardę Koreti. Nežinia, ar jis girdėjęs apie garsiąją jos šeimą, bet neketino rizikuoti. Šiąnakt gal ir elgiasi nutrūktgalviškai, bet tikrai nekvailai.

      – Roza, – pakartojo jis, delnu perbraukdamas tankių tamsių plaukų kaskadą, lyg glostydamas mėgstamo eržilo šoną. Pajutęs, kad ji reaguodama pasiraivė, nusišypsojo. – Man patinka. Tu italė?

      – Taip, – išspaudė Roza, nors buvo sunku kalbėti apsuptai žemiško jo aromato. Kieno reikalas, kad ji šykšti tiesos? Ji grynakraujė sicilietė ir šeimos nariai pratrūktų įtūžiu, jei būtų išgirdę ją sakant, kad yra italė! Bet taip paprasčiau. Roza negailestingai sau priminė nesanti šeimai nieko skolinga. Ničnieko. – Taip, italė.

      – Ir ar dažnai šoki aplink stulpą naktiniuose klubuose, Roza?

      Ji papurtė galvą.

      – Niekada anksčiau to nedariau.

      – Įdomu. Kodėl?

      Roza susiraukė, nes apie tai kalbėtis nenorėjo. Papurtė galvą.

      – Verčiau papasakok apie save!

      Tačiau Kulalas suvokė nenorįs šūkauti, kad jį išgirstų, be to, nedrįso dar ilgiau užsibūti su ja šokių aikštelėje. Jei ji toliau trinsis geidulingu kūnu, jis tuoj negalės pajudėti. Taigi kodėl nėjus tiesiai prie reikalo ir nepratęsus pokalbio kur nors nuošaliau – pavyzdžiui, atokioje jo viloje, kur netoliese būtų ir lova?

      – Gal nueikime kur nors, kur tyliau? – pasiūlė jis.

      Roza susvyravo. Panoro, kad jis būtų kaip nors perspėjęs prieš šitaip ją paleisdamas, nes ūmai pasijuto lyg laivas su sulūžusiu inkaru.

      – Pavyzdžiui?

      Perlietas nedidelio susierzinimo Kulalas susiraukė. Kodėl moterys visada šitaip elgiasi? Kodėl apsimetinėja esančios nekaltos, jei abu puikiai žino, kaip baigsis vakaras? Tokia laputė kaip ji veltui mėgina ūmai apsimesti nekalta. Jis gūžtelėjo pečiais.

      – Žinau vieną vietelę