.

Marsę. Nusišypsojau ir tariau:

      – Tai kaip vakar sekėsi pasimatyme?

      Marsė viską papasakojo. Taip vaizdžiai, kad raudau iš gėdos. Skanesnių priešpiečių dar nesu valgiusi.

      Pakeliui į kabinetą Marsė dar kartą spustelėjo man ranką.

      – Gal kurį vakarą išeikime į miestą?

      Šiandien puikiai praleidome laiką. Negalėjau atsispirti jos nuoširdumui.

      – Žinoma.

      – Tikrai? – džiaugsmingai cyptelėjusi Marsė netikėtai čiupo mane į glėbį ir aš sustingau vietoje. Ji paplekšnojo man per nugarą ir atsitraukė. Suprato, kad nuo jos apkabinimo mane ištiko stabas, bet nutylėjo. – Puiku.

      – Puiku, – linktelėjau ir nusišypsojau.

      Jos entuziazmas užkrėtė, be to, jau seniai neturėjau geriausios draugės. Tiesą sakant, neturėjau jokios draugės. Kiek vėliau sėdėdama prie stalo susigriebiau, kad niūniuoju panosėje.

      Vis dėlto euforija nelinkusi ilgai tęstis – maniškė išgaravo kaip dūmas, vos tik pravėriau namų duris ir pamačiau žybsint raudoną atsakiklio lempelę.

      Nedaug kas man skambindavo į namus – gydytojas, prekeiviai, brolis Čadas ir mama.

      Raudonas skaičiukas „4“ žybčiojo tarytum tyčiodamasis, kol ant stalelio numečiau laiškus ir ant kabliuko prie durų pakabinau raktus. Keturios žinutės per vieną dieną? Tikrai mama. Komikai į pasirodymus dažnai įpina juokelių apie vaikus, kurie nekenčia mamos. Psichiatrai paskiria visą gyvenimą vaikų ir tėvų santykiams tyrinėti. Atvirukų bendrovės taip puikiai žaidžia jausmais, kad priverčia išleisti penkis dolerius popieriaus lapeliui, ant kurio jau užrašytas kieno nors kito sugalvotas gražus sveikinimas – žodžiai, kuriuos turėtų padiktuoti tavo širdis, bet nepadiktuoja.

      Nesakau, kad nekenčiu mamos, nors, dievaži, mėginau. Jei žinočiau kaip, išbraukčiau ją iš savo gyvenimo ir išvengčiau šitos kankynės. Deja, nekęsti neišmokau – gebu tik ignoruoti.

      – Pakelk ragelį, Ela, – suūkė nosinis balsas it rūko sirena, piktai perspėjanti kitus laivus nesiartinti prie manęs – visų jos nusivylimų šaltinio. Neišmokau mamos neapkęsti, bet vos išgirdusi pažįstamą balsą susinervinu. Mama mane vadina Ela, ne Ele.

      Vardas Ela tinka našlaitėlei, tupinčiai ant pelenų krūvos. Elė skamba madingiau, ryškiau; į moterį vardu Elė žiūrima rimčiau. Mama tyčia vadina Ela, žinodama, kad mane tai nervina.

      Ketvirtoje žinutėje motina įnirtingai aiškino, koks apgailėtinas gyvenimas, kai turi tokią nedėkingą dukrą. Virkavo, kad vaistai, kuriuos nervams apramdyti išrašė gydytojas, niekam tikę ir kaip jai gėda prašinėti kaimynės Karenos Kuper nubėgti iki vaistinės, nes dukra, kuri turėtų tavimi rūpintis, nepajudina nė piršto.

      Kažin kodėl mama vis pamiršdavo turinti vyrą, kuris taip pat sėkmingai galėtų nušuoliuoti į vaistinę?

      – Ir nepamiršk, – ūmai užriko ji, kad net pašokau iš vietos, – prižadėjai atvažiuoti!

      Dar kurį laiką atsakiklyje girdėjau šnypštimą – lyg mama tebelūkuriuotų priglaudusi prie ausies ragelį, tvirtai įsitikinusi, kad esu namuose ir ją ignoruoju.

      Tada vėl suskambo telefonas. Atsidusau ir pakėliau ragelį. Net nemėginau gintis. Mama tauškė dešimt minučių, kol pagaliau leido man įsiterpti.

      – Buvau darbe, mama, – pasakiau, kai ji trumpam nutilo užsidegti cigaretės.

      Ji tik paniekinamai suprunkštė:

      – Taip vėlai?

      – Taip, mama, vėlai. – Laikrodis rodė dešimt minučių po aštuntos. – Pamiršai, kad važiuoju autobusu?

      – Juk turi tą prašmatnų automobilį, kodėl nevažinėji?

      Nesivarginau aiškinti, kodėl judriame mieste geriau ir greičiau naudotis viešuoju transportu – ji vis tiek nesiklausytų.

      – Privalai susirasti vyrą, – galiausiai pridūrė ji. Žinojau, tirada tuoj išsikvėps, todėl tvardžiausi, kad nepradėčiau šnypšti. Motina teatrališkai atsiduso. – Tik neįsivaizduoju, kaip tau pavyks. Jeigu esi protingesnė už vyrą, daugiau uždirbi ir nesirūpini savimi, dėmesio nesulauksi.

      – Aš rūpinuosi savimi. – Rūpinuosi savo finansine padėtimi, o mama, aišku, turi omenyje kosmetologes ir manikiūrus.

      – Ela, – giliai atsidususi tęsė ji, – galėtum būti tikra gražuolė…

      Pažvelgiau į veidrodį ir pamačiau jame atvaizdą moters, kurios mama visai nepažįsta.

      – Užteks mama. Dedu ragelį.

      – Puiku. – Įsivaizdavau, kaip ji kietai sučiaupia lūpas, negalėdama patikėti šitokiu šiurkščiu dukters elgesiu.

      – Greitai paskambinsiu.

      Ji burbtelėjo:

      – Nepamiršk, žadėjai atvažiuoti!

      – Žinau, bet…

      – Ela, privalai nuvežti mane į kapines.

      Moteris veidrodyje atrodė apstulbusi. Aš nesijaučiau apstulbusi, visai nieko nejaučiau – nesvarbu, ką mačiau atspindyje.

      – Žinau, mama.

      – Šiemet tau nepavyks išsisukti…

      – Labanakt, mama.

      Ji kažką cyptelėjo, bet aš nesiklausiau ir padėjau ragelį. Tada nieko nelaukusi surinkau kitą numerį.

      – Marse? Čia Elė.

      Marsė, telaimina ją Dievas, atrodė maloniai nustebusi, kad priėmiau jos kvietimą kartu pasilinksminti. Kaip tik to iš jos ir tikėjausi. Jei būtų pradėjusi klykti iš džiaugsmo arba priešingai – visai nesidžiaugtų, iš karto pasipustyčiau padus.

      – Susitiksime „Mėlynojoje gulbėje“, – tarė užtikrintai, lyg pastvėrusi už rankos ketintų pervesti mane siūbuojančiu virš bedugnės tiltu. Tokia jau ta Marsė. – Vietos nedaug, bet skamba gera muzika, žmonės įdomūs. Ir gėrimai pigūs. Be to, ten ne vienišių baras.

      Šita naivuolė mano, kad aš bijau vyrų. Ji nežino, jog pasitaikė per keturias dienas pasimylėti su keturiais vyrais. Ir nė nenumano, kad ne seksas mane gąsdina.

      Pagalvojusi, kokia ji šauni, nusišypsojau. Susitarėme pašėlti penktadienį po darbų ir Marsė nė nepaklausė, kodėl staiga pasišoviau eiti.

      Padėjusi ragelį įsižiūrėjau į savo atvaizdą. Atrodė, moteris veidrodyje bet kurią akimirką gali pratrūkti raudoti. Pagailo tos veidrodyje atsispindinčios tamsiaplaukės, visą laiką vilkinčios vien juodus ir baltus drabužius. Tos moters, kuri galėtų būti graži, jei savimi rūpintųsi, jei būtų kiek bukesnė ir mažiau uždirbtų. Buvo jos gaila, bet ir pavydu, nes ji galėjo verkti, o aš – ne.

      2

      Kai ketvirtadienį po darbo grįžau namo, prie durų pasitiko juodai nuo galvos iki kojų apsivilkęs tipelis: juodi sportiniai marškinėliai, ant juodai dažytų plaukų užmaukšlintas tamsus gobtuvas, juodi džinsai ir sportiniai bateliai, juodai lakuoti nagai.

      – Sveikas, Gevinai, – tariau ir įkišau į spyną raktą.

      Jis atsistojo.

      – Sveika, panele Kavana. Padėsiu užnešti.

      Nespėjau susivokti, kaip Gevinas ištraukė man iš rankų krepšį ir nusekė įkandin pro duris. Įėjęs tvarkingai pakabino portfelį ant kabliuko prie durų.

      – Noriu grąžinti knygą.

      Gevinas