Nedorėlė. Megan Hart

apie jį ruošdamasi į darbą. Įsmukau į patogias baltas kelnaites, užsisegiau derančią prie jų baltą liemenėlę, kukliai papuoštą nėriniais ir pasiūtą taip, kad krūtis ne išryškintų, o tik prilaikytų. Juodas šiek tiek virš kelių sijonas, balta priekyje susagstoma palaidinė. Kaip visada: juoda ir balta – taip paprasčiau, ir toks paprastas spalvų derinys mane ramino.

      Mąsčiau apie jį ir važiuodama į darbą, nuo neįpareigojančių pokalbių su nepažįstamaisiais apsisaugojusi šiuolaikiniu skydu – ausinėmis. Kaip paprastai, suskaičiavau visas iki vienos stoteles ir, kaip kaskart, išlipdama nusišypsojau vairuotojui.

      – Geros dienos, panele Kavana.

      – Ačiū, Bilai.

      Galvojau apie jį ir tada, kai betoniniais laiptais kopiau biurų pastato link ir kai likus penkioms minutėms iki darbo dienos pradžios atvėriau duris.

      – Šiandien vėluojate, – tarė apsaugos darbuojas Harvis Vilardas, – visą minutę.

      – Autobusas kaltas, – šyptelėjusi pasakiau puikiai žinodama, kad Harvis tuoj išraus ir kad autobusas čia niekuo dėtas, – šiandien esu išsiblaškiusi.

      Pakilau liftu, nuskubėjau tiesiai koridoriumi, įžengiau pro duris ir įsitaisiau prie darbo stalo. Atrodė, niekas nepasikeitė, bet viskas buvo kitaip. Net žvelgdama į eilutėmis išrikiuotus skaičius, nesilioviau mąstyti apie keistą vakar sutikto vyro elgesį. Aš nežinau jo vardo. Jis nežino manojo. Tikėjausi, kad bus paprasta – du nepažįstamieji rado su kuo patenkinti savo geidulius. Įprastas gundymo ritualas, kai nėra jokios painiavos, kai net nesvarbu, kuo vardu tas kitas žmogus.

      Man nepatinka pasisakyti, kuo aš vardu. Orgazmo įkarštyje vyras išstena jį ir įgyja dar daugiau pasitikėjimo savimi, nors anaiptol nėra to nusipelnęs. Dažniausiai vardą sumeluoju, o tada tyliai kikenu, kai išgirstu jį tariant nuo palaimos prikimusiu balsu.

      Tačiau šiandien šypsotis negaliu. Esu išsiblaškiusi, irzli, sutrikusi, netgi nusivylusi… Ir niekaip neįstengiu pamiršti to žavaus vyro.

      Su bėda nusprendžiau dorotis taip kaip su matematikos užduotimi: išskirstyti lygtimis, iššifruoti atskirus dėmenis, sudėti tai, ką galima sudėti, ir atmesti tai, kas neturi prasmės. Tačiau atėjo pietūs, o mintys apie jį niekaip nesikraustė į smegenų skyrelį, skirtą prisiminimams.

      – Vakar buvai karštame pasimatyme? – pasidomėjo Marsė Piters, kurią visada pažinsi iš trumpučio sijonėlio ir panašios į veltinį šukuosenos. Ji iš tų moterų, kurios save vadina mergaitėmis, prie pernelyg aptemptų džinsų derina baltus aukštakulnius ir vilki palaidines giliomis iškirptėmis.

      Kol gurkšnojau arbatą, ji įsipylė dar vieną puodelį kavos. Susėdusios prie nedidelio stalo virtuvėje iš popieriaus lukštenome užsisakytus sumuštinius: Marsė – su tunu, aš – su kalakutiena ir balta duona.

      – Kaip ir kasvakar, – atsakiau.

      Abi nusijuokėme. Mane su Marse sieja ne panašūs pomėgiai ar bendri interesai – mudvi tik surėmusios pečius galime apsisaugoti nuo ryklių, su kuriais čia dirbame. Marsė juos atbaido savo tiesmukai rodomu moteriškumu. Ji – įtakinga, intriguojanti, viską gebanti dailios figūros blondinė, kuri nesidrovi panaudoti savo pranašumų, kad gautų tai, ko trokšta. Mano požiūris diskretiškesnis.

      Marsė juokėsi todėl, kad Elė Kavana, kurią ji pažįsta, nevaikšto nei į karštus, nei į jokius kitokius pasimatymus. Lyginant su Ele Kavana, Finansų skyriaus jaunesniąja viceprezidente, net kuklutė akiniuota, į kuodelį plaukus susisukusi bibliotekininkė atrodo kaip ledi Godiva. Marsė net nenumano, kokia būnu anapus „Smito, Smito, Smito ir Brauno“ sienų.

      – Ar girdėjai gandą apie Flino sąskaitą? – Mėgstamiausias Marsės užsiėmimas per pietus – apkalbėti kolegas.

      – Girdėjau, kad pono Flino sekretorė atsiuntė Bobui ne tuos dokumentus, tiesa?

      – Taip, – Marsės akyse sužybčiojo ugnelės, – ji atsiuntė ne įmonės, o privačių pono Flino sąskaitų duomenis.

      – Tačiau tai dar ne viskas, tiesa?

      – Pasirodo, ponas Flinas kruopščiai susirašo, kiek šimtinių išleidžia laisvo elgesio mergužėlėms ir nelegaliems cigarams, – nesiliovė Marsė.

      – Na ir nepasisekė vargšei sekretorei.

      Marsė piktdžiugiškai šyptelėjo.

      – Ji kartais pačiulpia Bobui, todėl ponas Flinas nieko nesužinojo.

      – Bobui Huveriui? – Šito nesitikėjau.

      – Aha. Ar gali patikėti?

      – Turbūt patikėčiau bet kuo ir apie bet ką, – atsakiau kuo nuoširdžiausiai. – Dažnai žmonės net nesusimąsto, ką tempiasi į lovą.

      – Tikrai? – Marsė prisimerkė ir įsmeigė į mane žvilgsnį. – Iš kur tu žinai?

      – Tik spėju. – Atsistojau ir išmečiau sumuštinio popierių į šiukšlinę.

      – Aha… – Marsė neatrodė nusivylusi, tik dar labiau suintriguota.

      Mandagiai nusišypsojau ir grįžau į kabinetą, palikusi ją vieną spėlioti apie mano slaptą seksualinį gyvenimą.

      Kad ir kaip nenorime pripažinti, mes retai susimąstome, ką tempiamės į lovą. Ne visi sugulovai būna gražūs, protingi, šmaikštūs, turtingi ar galingi, ir dar retesnis apdovanotas daugiau nei viena teigiama savybe. Taip jau yra. Miegame ir su storais, su šlykščiais, su kvailais – tik žiniasklaida apie tai nutyli ir mieliau aprašo žavingas filmų žvaigždes. Kai užsimanai permiegoti su vyru, užtenka jam prieš nosį atkišti papus. Net toms, kurios tikrai panašios į santūrias bibliotekininkes, sėkmingai nusmauks kelnaites ir išdulkins prirėmę prie plytų sienos, kuri iki kraujų nugremš nugarą.

      Kalbu apie save. Bent jau prieš trejus metus taip ir elgiausi – tada paskutinį kartą medžiojau vyrus. O „Saldžiajame rojuje“ dairiausi šokoladinių saldainių, ne vyro. Tai kodėl, po galais, nusekiau jam iš paskos?! Kodėl prašiau palydėti namo ir baisingai nusivyliau, kai jis pamojęs „sudie“ paliko mane stovėti tarpduryje? Tądien tikrai neieškojau nuotykių, todėl ėmė dar didesnis apmaudas. Jeigu būčiau pasileidusi plaukus, prasisegusi palaidinę, tikriausiai pats būtų įsiveržęs ir pro duris, ir į mane. O gal būtų geidulingai čiupęs glėbin ir puolęs bučiuoti? Et, niekad nesužinosiu…

      Galvodavau apie jį ištisomis dienomis, o išaušus rytui geisdavau jo dar labiau. Nė akimirkos nenustojau apie jį svajoti, sapnuoti ir rytais atsibusdavau sujauktuose pataluose, išmušta prakaito. Be paliovos tyrinėjau savo veidą veidrodyje – kažin, ką jis manyje įžvelgė, kad iš saldumynų parduotuvės panoro nusivesti į barą, bet ne į lovą? Ar jį nuvyliau? Ar pasakiau ką nors ne taip, padariau kokią nedovanotiną klaidą, per garsiai juokiausi ar nepakankamai plačiai šypsojausi?

      Supratau, kad per daug apie jį galvoju. Tokia jau esu. Kai į ką nors įninku, be perstojo apie tai mąstau it apsėsta, nagrinėju po kruopelytę kiekvienu įmanomu kampu. Analizuoju, skaičiuoju ir svarstau.

      Negalėjau pamiršti jo kvapo, kai pasilenkė ir sukuždėjo: „Ar mėgsti saldymedžio lazdeles?“

      Neįstengiau pamiršti šiltos rankos ant savo delno, kai pasveikino vienu mauku išlenkus taurę viskio. Buvo neįmanoma užmiršti melsvai žalių ugnelių jo akyse, vos įžiūrimo tobulo įlinkio smakro viduryje, kelių strazdanų ant nosies ir kaktos, žemo balso, varvančio per širdį kaip medus. Klausydamasi, kaip jis kalba, troškau tik glaustytis apie jo kūną lyg katė ir palaimingai murkti.

      Kai paskutinį kartą parsivedžiau vyrą namo iš baro, šis baigdamas apdirbo visą sijoną, paskui apsiverkė ir alumi praskiestos ašaros tiško man tiesiai ant veido.