Sprendžia ji. Katherine Garbera

ir vieniša mama, kuri atėjo į šou laidą su savo mylima dukrele Bela Ana. Fionai buvo parinktas Aleksas Kenonas, vaizdo žaidimų kūrėjas. Jie buvo įdomi pora, dabar jau laimingi sužadėtiniai.

      – Kokia išraiška? – paklausė ji. Įsivaizdavo turinti veidą be išraiškos, iš kurio nematyti, ką ji galvoja. Argi ne taip?

      Džekas trūktelėjo pečiais.

      – Dėl jos man šovė į galvą mintis, kad norėčiau geriau tave pažinti.

      – Ar tik neketini pradėti gyventi su manimi? – paklausė Vilou.

      Jei Džekas atsakytų teigiamai, ji turėtų argumentą parklupdyti jį ant kelių. Bet kita vertus… jis seniai ne jos pažįstamas anų laikų gimnazistas. Gal jis nenusipelnė keršto.

      – Ne, – pasakė jis. – Tik noriu tave geriau pažinti. Nors menką akimirką norėčiau būti kaip kiekvienas kitas Amerikos vyras, kuris savo žavią bendradarbę gali pakviesti pavakarieniauti.

      – Niekada nebūsi toks kaip kiti Amerikos vyrai. Juk supranti tai, tiesa? – Kaip jis, turint galvoje jo gyvenimą, gali manyti esąs toks kaip kiti? Jis laimėjo Heismano prizą. Tas prizas skiriamas tik kartą per metus, dėl to Džekas pakilo į sportininkų elitą. Buvo nominuotas Associated Press metų sportininku, buvo profesionalus futbolininkas, o vėliau tapo populiariausių televizijos šou laidų vedėju. Jo niekaip nepavadinsi vidutinybe.

      – Suprantu, bet su tavimi jaučiuosi toks, koks esu. Visos tos įžymybių gyvenimo peripetijos tavęs nedomina, – pasakė jis.

      – Tiesa. Mačiau kitą įžymybių gyvenimo pusę, – pritarė Vilou.

      – Ir aš. Mes idealiai tinkame vienas kitam, – pasakė Džekas kilsčiodamas antakius ir šypsodamasis.

      – Nežinau. – Bet ji žinojo. Jei sužais teisingai, privers jį galvoti, kad jiems gali kas nors išeiti. Tada ji pasitrauks.

      – Liaukis, su kuo dar iš Frisko Teksaso valstijoje susiduri šiame versle? – paklausė jis ir šyptelėjo, o Vilou prisiminė savo pirmąjį vaikiną, kuris užvaldė jos širdį.

      Ji padėjo šakutę ir išgėrė gurkšnelį vyno. Kerštas, pagalvojo ji. Reikia susitelkti į tai, ko ji iš tiesų nori, nes dar iškryps iš kelio.

      Džekas palietė jos ranką. Kažkokia srovė šovė aukštyn. Jo prisilietimas pakirto Vilou jėgas, kaip apkabinimas šiek tiek anksčiau. Jis perbraukė pirštu jai per krumplius, tada apvertė ranką ir ėmė tyrinėti delno linijas.

      – Tik prašau suteikti galimybę, – pasakė.

      Galimybę. Kam? Sakė, jog nori bendrauti paprastai, bet neturėjo galimybės, nes buvo įžymus.

      O Vilou nori to, ką jai patarė Nikolė. Galimybės kada nors ateityje būti laiminga. Ji turėjo kažką daryti su Džeku. Turėjo surasi būdą susitaikyti su praeitimi, kad galėtų įgyti pasitikėjimo. Ir nepaisant to, kad jis buvo velnio neštas ir pamestas, Vilou vis tiek negalėjo, kaip buvo maniusi anksčiau, visko šaltai apskaičiuoti. Jai atrodė, kad sumaniusi, kaip jį nubausti, pasijus saugi, bet taip nebuvo.

      – Galimybę, ar ne? Tik matytis? – paklausė ji. Nenorėjo pripažinti, – nei prisipažinti, – kad mintis pasitraukti nuo jo vis labiau tolo.

      – Taip, matytis. Nebus paprasta, nes aš nuolat skraidau nuo pakrantės iki pakrantės, bet tikrai noriu geriau tave pažinti. Ir įgyti progą įrodyti tau, kad esu ne vien Žavusis princas.

      – Niekada nevadinau tavęs Žaviuoju princu, – pasakė Vilou.

      – Visi žino, kad aš toks, – tarė Džekas su kvaila pasipūtėlio šypsena. – Tegul taip ir lieka, net tu sakei, kad esu žavingas.

      Netikėtai Vilou šovė mintis, kad įskaudinti Džeką nebus labai sunku, jei jis ir toliau taip elgsis. Ar čia tikrasis Džekas Kraunas? Atsakymo ji nežinojo, ir nesužinos, jei nepasinaudos šia proga.

      – Puiku, galime susitikinėti, – sutiko ji. Bet pažvelgus į jo mėlynas akis, Vilou negalėjo pajusti graužaties dėl tokio netikusio sumanymo. Per lengvai pasidavė Džeko žavesiui. Kaip ir anąkart. O ji žinojo, kaip lengva jį įsimylėti.

      Viena, norėti atkeršyti, bet sujaukti reikalus darbe – vienintelėje vietoje, kur ji gerai jautėsi ir buvo laiminga – nieko gero. Jei ji ketina pakvailioti su Džeku ir pasitraukti, turi gerai apskaičiuoti laiką, kad tai neapsunkintų jai darbo.

      – Dievaži, Vilou, nesijaudink taip dėl to, – pasakė Džekas.

      Ji palingavo galva.

      – Atsiprašau, norėčiau susitikinėti su tavimi kai leis laikas.

      – To ir prašau, – tarė jis ir perbraukęs jos delno linijas suspaudė jai ranką.

      Vilou suprato, jog jis nori šio to daugiau, ir jei tik ji nepames galvos, Džekas Kraunas šį kartą jos nebeįskaudins.