Sprendžia ji. Katherine Garbera

Mama nuolatos meldžiasi už mano sielą, nes aš paprastai dirbu ir nenueinu į bažnyčią taip dažnai, kaip turėčiau.

      – Nusidėjėlis. Esi toks nedoras, – tarė ji su šypsena veide.

      – Ar ne toks visada buvau?

      – Tikrai taip. Papasakok man apie dabartinį Džeką Krauną. Gal ko nors nepastebėjau? – paklausė Vilou.

      Jis pradėjo pasakoti apie save, bet tuojau pat liovėsi. Nelabai žinojo kodėl, tačiau jam pasirodė, jog pasakojimai apie jo televizijos šou bei gyvenimo būdą yra netinkama taktika sudominti Vilou.

      – Tai visai neįdomu. Geriau papasakok apie save. Prisimenu gimnazijoje norėjai tapti rašytoja.

      Džekas pastebėjo jos akyse nuostabos blyksnį, tada ji vėl užsidėjo kaukę. Vilou nusisuko nuo jo, vėl nugėrė gurkšnelį vyno ir kostelėjo.

      – Tikrai. Norėjau, bet dar mokykloje supratau, kad esu labiau linkusi vadovauti žmonėms.

      Džekas šyptelėjo, nes pamanė, kad ji norėtų vadovauti ir jam. Tačiau jis jau buvo ragavęs žymaus sportininko duonos ir praradęs gebėjimą žaisti, todėl žinojo, kad svajonių – ypač tų, kurios lydi nuo vaikystės, – sunku atsisakyti.

      – Džiaugiuosi, kad tavo pokyčiai vyko sklandžiai. Man buvo sunkiau.

      – Kalbi apie futbolą? – pasiteiravo Vilou. – Mačiau tas rungtynes, kurių metu buvai traumuotas, ir, nepaisant nieko, apgailestavau, kad taip atsitiko.

      – Ką turi omenyje sakydama nepaisant nieko? – paklausė Džekas.

      – Tik tai, kad nebuvau Giants aistruolė, – išsisuko ji.

      Ir vėl Džekui pasirodė, kad Vilou kažin ko nepasako, bet juk suprantama – tai jų pirmas pasimatymas. Laikui bėgant paaiškės, ką ji nuo jo slepia.

      Pyptelėjo Džeko iPod laikmatis ir jis atsistojo.

      – Vakarienė paruošta.

      – Manau, eisiu nusiplauti rankų, – pasakė ji. – Gal pasakytum, kur vonios kambarys?

      – Į kairę nuo sieninio televizoriaus, – paaiškino Džekas. – Po vakarienės aprodysiu tau butą.

      Vilou kilstelėjo antakį.

      – Ką dar galėtum man parodyti, išskyrus miegamąjį? Juk visas butas kaip ant delno.

      – Parodysiu ir savo miegamąjį, – atsakė jis. – Bet palauksiu, kol pati panorėsi jį pamatyti.

      – Neįsijausk, – atrėžė ji.

      – Kai valgysime vakarienę, norėsiu, kad paaiškintum man, kodėl esi tokia įžeidi, – tarė Džekas.

      – Tik dėl to, kad nealpstu pagalvojusi apie tavo miegamąjį? – paklausė Vilou.

      – Galbūt. Bet man atrodo, jog pyksti ant manęs, ir aš nesuprantu kodėl, – paaiškino jis.

      – Ak, aš…

      – Paskui. Eik, nusiplauk rankas, papasakosi, kai valgysime. Aš puikiai sutvarkau visus reikalus, – pasakė jis.

      Vilou papurtė galvą.

      – Tik ne šį.

      Džekas vėl stebėjo ją nueinančią ir šį kartą buvo dar labiau suglumęs nei anksčiau. Jis geidė jos, dėl to dėjo visas pastangas, kad įtikintų ją eiti su juo į pasimatymą. Bet dabar, kai Vilou čia, jis suprato, kokia ji slapukė… Ką gi, dėl to jam tik įdomiau.

      Jis norėjo pažinti tikrąją Vilou, ne vien įsivilioti ją į lovą. Bet abu tikslus pasiekti bus daug sunkiau, nei jam atrodė iš pradžių.

      Aišku, kad jis kažin ką ne taip bus padaręs praeityje, jei ji taip sielojasi. Tačiau gali galvą guldyti, jog nenutuokia ką. Jis retai prisimindavo senas dienas.

      Džekas atnešė ką tik namų šeimininkės pagamintą vakarienę ir padengė stalą dviem. Vilou dar tebebuvo vonios kambaryje, ir jis susirūpino.

      Jau norėjo belsti į duris, bet štai ji pasirodė su dirbtine linksma šypsena veide.

      – Vakarienė gardžiai kvepia. Nė nežinojau, kad moki gaminti valgį.

      – Nemoku, – prisipažino jis.

      – Ir čia suklydau, – pasakė Vilou.

      – Juk nesakiau, kad moku gaminti valgį, – tarė Džekas.

      – Suprantu. Tik atrodo, jog moki viską, – pasakė ji. – Visi tie šou ir lengvabūdiškas žavesys. Atrodo, kad gyvenime tau tikrai sekasi.

      – Sekasi, bet nėra lengva. Man reikia labai stengtis, kaip ir visiems.

      Džekas patraukė kėdę, ir ji atsisėdo prie stalo.

      – Džekas Kraunas ne toks kaip visi.

      – Tikėjausi tai iš tavęs išgirsti. Nesu toks kaip kiti tavo pažįstami vyrai, – tarė jis. – Bet manau, kad pasakei tai neigiama prasme. Todėl paaiškink man, ką aš padariau, kad tave taip supykdžiau?

      Vilou giliai įkvėpė ir pakėlė į jį didžiules tamsiai rudas akis.

      – Nieko. Tik praeityje esu nukentėjusi nuo vyrų, kurie atrodė neįtikėtinai geri.

      – Kai pažinsi mane geriau, pamatysi, kad esu toks, koks tau atrodau.

      – Tai gali būti ne tavo naudai, – pasakė ji. – Nedarai man teigiamo įspūdžio.

      – Kaip nors išgyvensiu, – tarė Džekas. Jam visada atrodė, kad ji prastos nuomonės apie jį, ir vieną dalyką jis tikrai žinojo apie Vilou – ji buvo atvira ir jos nereikėjo traukti už liežuvio.

      – Kaip mane apibūdintum?

      – Esi pernelyg žavingas, – atsakė ji.

      – Tegul bus žavingas, – sutiko jis.

      Antras skyrius

      – Ne žavingas. Pernelyg žavingas, – pataisė ji.

      Vilou nenorėjo išsiduoti, kokios ji nuomonės apie Džeką, bet nieko sau negalėjo padaryti. Taip, ji norėjo jam atkeršyti, bet taip pat norėjo, kad jis žinotų, ką ji apie jį mano. Norėjo mesti jam užuominą, dėl ko juo nepasitiki. Ji vos neprasitarė, kad jo nemėgsta, bet tai būtų netiesa.

      – Pernelyg žavingas… tai gali reikšti be galo daug, – pasakė jis. – Gal tau atrodo, jog man neįmanoma atsispirti?

      – Anaiptol, – nesutiko ji. – Būna akimirkų, kai atrodo, jog man patinki, bet tada ima ryškėti tavo savimeilė.

      – Sunku būti kukliam, kai esu toks patrauklus, – pasakė jis.

      Tik po kokios minutėlės Vilou suprato, kad Džekas ją pašiepia. Tiesą sakant, ji nenorėjo juo žavėtis. Nieko tokio, jei tai trukdavo tik akimirką, tačiau už plačios šypsenos ir nepriekaištingai sušukuotų plaukų, ji nenorėjo matyti žmogaus tokio, koks jis yra.

      – Taip, tiesą sakai, – sutiko ji. – Žinau, kad tu kalbi nerimtai, bet kam nors iš šalies gali pasirodyti, jog esi gimęs po laiminga žvaigžde. Kodėl domiesi manimi? – paklausė. Nėra prasmės kalbėti užuolankomis. Tas vienintelis dalykas ir kėlė jai abejonių. Jis galėjo turėti kurią tik nori moterį, tad kodėl pasirinko ją? Ir kodėl būtent dabar?

      – Gal dėl to, kad su tavimi laukia sunkumai, – atsakė jis.

      Tokio atsakymo ji ir tikėjosi, bet Džekas ją taip nuvylė.

      – Vadinasi, tai tau tik žaidimas?

      – Visai ne. Gyvenimas per trumpas, kad nesiektum to, ko nori. Tu man patinki.