Daugiau nei verslas. Annie West

ją iš čia ir domėsis tik Leilos paveldėtais naftos klodais. Jiedu suderės pakenčiamą sutartį – atskiras rezidencijas ir galiausiai taktiškas skyrybas. Džošui liks žemė, o ji galės laisvai…

      – Leila, – ją užliejo sodrus balsas, atsigręžusi pamatė, kad vyras stebi ją tamsiomis akimis.

      Ištiesė sunkią taurę.

      Leila klusniai gurkštelėjo ir vos neužspringo stipriu tradiciniu gėrimu. Buvo kalbama, kad jis specialiai sukurtas sustiprinti fizinį potraukį ir pagerinti seksualinį pajėgumą.

      Džošas kilstelėjo taurę, godžiai atsigėrė, minia pritariamai sukaukė. Kai vėl pažvelgė į nuotaką, tyrinėjo ją jau kitokiomis akimis. Po Leilos oda įsiplieskė ugnis. Atrodė, kad vyro akys glamonėja: glosto skruostą, stabteli ties lūpomis, leidžiasi kaklu žemyn.

      Kažkas blykstelėjo Džošo akyse. Nekantrumas?

      Staiga ji atsilošė, pirštais įsitvėrė krėslo turėklų ir suėmė save į rankas stengdamasi įveikti užliejusį nerimą.

      – Tu graži nuotaka, Leila, – žodžiai banalūs, bet akys nuoširdžios ir šiltos.

      – Dėkoju. O tu labai patrauklus jaunikis.

      Leila nebuvo mačiusi, kad vyrui šitaip tiktų kostiumas: toks elegantiškas, o dar su grobuoniškos jėgos gaidele.

      Džošas nusišypsojo. Po akimirkos erdvę tarp jų užpildė juokas.

      – Kokios liaupsės! Dėkui, žmonele.

      Leila nežinojo, ar kaltas netikėtas Džošo linksmumas, ar aksominių akių glamonės, bet ją nelauktai užplūdo jausmai.

      Staiga santuoka nebeatrodė tokia jau fiktyvi. Mergina šitiek laiko graužėsi dėl galimybės pabėgti, labai stengėsi atlaikyti vestuvių ceremoniją. O dabar staiga atėjo į galvą, kad, ko gero, jis visai kitaip įsivaizduoja tai, kas bus po vestuvių.

      Leila sudrebėjo.

      Pirmą kartą suvokė, kad Džošas Karmodis gali būti pavojingas tokia prasme, kokia jai ir į galvą nebuvo atėjusi.

      Antras skyrius

      – Planas pasikeitė, – tarė Džošas limuzinui pajudėjus į priekį. – Važiuosime tiesiai į oro uostą. Man reikia būti Londone.

      Jis pasisuko į nuotaką ir nustebo pamatęs, kad ji įsmeigusi akis į vairuotojo pakaušį. Nekreipė dėmesio į jų išlydėti susirinkusius vestuvininkus. Net rankos nepajudino pamoti patėviui, stovinčiam prie puošnių vartų. Pro pasmukusią paauksuotą skarelę, dengiančią beveik visą veidą, Džošas įžiūrėjo tik tiesią, dailią nosį.

      – Leila? – jis palinko arčiau. – Ar girdi mane?

      Jos rankos sugniaužtos gulėjo ant kelių, krumpliai pabalę.

      Kas čia dabar? Moteriškiems žaidimams Džošas neturi laiko. Jau ir taip visą popietę sugaišo vaidindamas dėmesingą jaunikį.

      – Leila, pažiūrėk į mane.

      Įsakmus tonas suveikė, ji tučtuojau atsisuko. Leilos akys buvo pilkos, padūmavusios, išplėstos ir tarsi nieko nematė. Lūpos praviros, oda išblyškusi.

      Džošas nekantravo. Kas negerai? Ir jam teks tai spręsti, nors labiausiai norisi grįžti prie verslo reikalų.

      Reikėjo numanyti, kad santuoka sujauks planus! Šiai santuokai priešinosi visi instinktai, tačiau minusus nusvėrė verslo nauda.

      Bet kartu su nekantrumu Džošas pajuto ir jam nebūdingą nemalonų susirūpinimą.

      – Kas atsitiko, Leila? Blogai jautiesi?

      – Ne, – vienintelį žodį ji ištarė kimiu balsu, lyg burna būtų perdžiūvusi. – Man niekada nebūna bloga, – lūpos tarsi šyptelėjo.

      Džošas tylėjo. Kažkas tikrai negerai. Vyras įrodinėjo sau, kad nėra ko sukti galvos, kol tai jo neliečia. Jis nėra žmonos auklė. Tačiau buvo smalsu. Dar daugiau: jis pajuto silpną, bet tikrą troškimą palengvinti tai, kas atrodė panašu į skausmą, slepiamą po visiškai neįskaitoma veido išraiška.

      – Gal sustabdyti automobilį? – pats negalėjo patikėti, kad siūlo dar sugaišti, kai vestuvės ir taip tęsėsi be galo. – Galime sugrįžti į vidų ir…

      – Ne! – jos balsas buvo kimus, bet veidas atgijo. – Ne, – jau švelniau pakartojo. – Nėra būtinybės. Tiesiog… važiuokime.

      Ar jam tik pasirodė, ar ji tikrai maldauja?

      – Kaip nori.

      Džošas pasilenkė ir atidarė limuzino šaldytuvą. Nekreipdamas dėmesio į butelį Cristal nei šampano butelius paauksuotais kakliukais, kuriuos čia įdėjo personalas, manydamas, kad pora bus romantiškai nusiteikusi, jis surado butelį vandens. Atsukęs kamštelį padavė Leilai.

      Ji paėmė, bet negėrė. Negi laukia raižyto krištolo taurės? Nėra ko stebėtis, juk gyveno kaip karalaitė.

      – Atsigerk, – paliepė Džošas. – O gal man geriau iškviesti gydytoją?

      Ji tučtuojau pakėlė butelį ir gurkštelėjo. Palaukusi vėl atsigėrė, skruostai įgavo spalvą.

      Gerai pagalvojęs Džošas neprisiminė, kad per pokylį ji būtų ko nors gėrusi, tik tą kartą, kai jis prie lūpų prikišo taurę. Ir maistą tik paknebeno.

      – Tau reikia pavalgyti, – jis siekė gurmaniškų užkandžių, sudėtų šalia baro.

      – Ne, maldauju, – papurtė galvą Leila. – Nesu alkana. Užteks vandens.

      Džošas prisimerkęs žiūrėjo į aštrų smakriuką, kuris atsikišo moteriai pakėlus galvą. Jai geriant judėjo liesas kaklas.

      – Dabar jaučiuosi daug geriau, – šį kartą jis beveik patikėjo: jos balsas ramesnis, žiūri tiesiai į jį. – Ką ten sakei apie pasikeitusius planus?

      – Neliksime Bacharoje, – atsakė atidžiai stebėdamas moterį. – Atsirado reikalų. Šį vakarą turiu būti Londone.

      Galėtų važiuoti vienas. Bet ką tik gavo puikiai išauklėtą šeimininkę iš aukščiausio visuomenės sluoksnio, kuri tikrai bus naudinga sudarinėjant naujas verslo sutartis. Džošas ketino ja pasinaudoti.

      Be to, nenorėjo kenkti istorijai apie tai, kad jiedu pora. Palikęs nuotaką vieną jau vestuvių naktį tikrai pakliūtų į pirmuosius laikraščių puslapius. Jei norėjo, kad Leila būtų jam naudinga, turėjo vykti kartu.

      – Londone? Žavinga!

      Jį sukrėtė kerinti moters šypsena. Tai ne tas mandagus lūpų išlinkimas, kuriuo apdovanodavo jį anksčiau – tai plati šypsena. Kaip ta, kuria jį apdovanojo, kai pavėlavęs atvyko į vestuves.

      Vyro širdis smarkiau suplakė.

      Ji ne šiaip graži. Ji pritrenkianti.

      Kaip Džošas to nepastebėjo? Laikė ją tiesiog elegantiška. Dabar jį pribloškė stebinantis moters energingumas.

      Skruostai ir kaklas nuraudo, lūpos prasivėrė iš malonumo, o akys šoko ir žavėjo jį taip, kaip nesugeba jokios begėdės supermodeliai.

      Krūtinę sugniaužė nepažįstamas pojūtis ir Džošas suvokė, kad tai jo plaučiai stengiasi įkvėpti deguonies. Matyt tai, kuo serga Leila, užkrečiama. Jis niekada anksčiau nebuvo taip sureagavęs į moterį.

      – Džiaugiuosi, kad taip nori važiuoti į Londoną, – tarė šiurkščiu balsu.

      Niekada nepasiduodavo moterų žavesiui. Taip jau jis sutvertas. Jausmų dykvietė, kaip apkaltino viena ašaromis apsipylusi meilužė, kai Džošas sudaužė jos viltis gyventi kartu ilgai