Daugiau nei verslas. Annie West

Читать онлайн.
Название Daugiau nei verslas
Автор произведения Annie West
Жанр Зарубежные любовные романы
Серия Jausmų egzotika
Издательство Зарубежные любовные романы
Год выпуска 2015
isbn 978-609-406-875-1



Скачать книгу

skėstelėjo dailiomis rankutėmis.

      – Visu tuo rūpinasi mano patėvis.

      Bet kažkas buvo truputėlį ne taip, galbūt padažytos lūpos kiek per daug susispaudė.

      Paskui įspūdis išblėso, ir Džošas pamanė, kad jam tik pasirodė. Nors perdėtai laki vaizduotė jam nebūdinga.

      Jis įpratęs turėti verslo reikalų su tokiais pat kietais vyrais kaip jis pats. Gyvenimas kasyklose suformavo šiurkštumą, netinkamą kalbantis su trapiomis moterimis – na, nebent pačiu primityviausiu būdu. Įsivaizdavęs, kaip būsimoji nuotaka nusimeta aukštuomenei būdingą abejingumą ir įkaista jo liečiama, vyras susijaudino. Jautėsi patenkintas, bet priminė sau, kad ne to tikisi iš šios sutarties. Mergina jį blaško.

      – Ar tikiesi, kad verslu toliau rūpinsis sutuoktinis, o tu galėsi mėgautis jo darbo vaisiais?

      Jos akys šoktelėjo į duris, pro kurias pasišalino Gemilas.

      – Atsiprašau. Gal padariau skubotas išvadas. Man susidarė įspūdis, kad tau reikia tylaus partnerio, o verslo sprendimus priimi pats, – jos akys buvo šviesios, atrodė, lyg ji teirautųsi visai nekaltai. – Ar pritartum, jei norėčiau dalyvauti versle?

      Tamsūs vyro antakiai išraiškingai pakilo. Pirmą kartą per dešimtmetį pasijuto netikėtai užkluptas.

      Džošas įsitempė. Suprantama, tai tik iliuzija. Patirties jam netrūksta, pats valdo ne tik visą imperiją, bet ir šią santuoką – taip, kaip jam patogiau.

      Jam nereikia jokių mėgėjų kišimosi. Blogai jau tai, kad, kol sandėris bus baigtas, tenka taikstytis su neišmanėliškomis jos patėvio idėjomis.

      – Jei esi kompetentinga, noriai išklausyčiau, – mandagiai paaiškino, kad dirba vienas. Jo imperijoje yra vietos tik vienam vadovui. – Ir, žinoma, tavo ryšiai su įtakingiausiais šio regiono žmonėmis neįkainojami.

      – Suprantama, – papilkėjusios akys jį perspėjo, kad mergina prarado susidomėjimą. – Bet bijau, kad apie cheminius naftos produktus nedaug išmanau.

      – O apie ką išmanai?

      Ji vėl žvilgtelėjo į duris.

      Jei ne nuoširdumas, Džošas imtų manyti, kad mergina bijo ką nors ne taip pasakyti.

      – Abejoju, ar mūsų patirtis sutampa. Aš labiau patyrusi namų pasaulyje, – mergina padailino žalią šilkinę suknelę.

      – Namų reiškia pirkinius?

      Džošas pats nustebo, kaip norėjo įžvelgti, kas slypi po savimi patenkintos merginos kauke. Kodėl taip stengiasi ją suprasti? Įtalpinti į dėžutę egocentriška paveldėtoja.

      Nes Leila bus jo žmona. Sulaukęs trisdešimt dvejų jis pagaliau įsitaisys žmoną, nors ir vedamas vien tik komercinių interesų. Santuoka neatitiko jo polinkių. Džošo gyvenimas – pamokanti pasaka apie laukiančius pavojus. Tačiau apsispręsti privertė komercinė būtinybė. Leila – sutarties priedas.

      – Kaip atspėjai, kad man patinka pirkti? – suburkavo mergina glostydama perlus ant riešo.

      Tačiau ugnis akyse ir tarp jų blykstelėjusi energijos kibirkštis išdavė, kad toje mieloje galvelėje dedasi dar kažkas.

      – Tik nemanyk, kad noriu būti prijaukintas, – tegu ji nesitiki, kad jų ryšys bus artimas.

      Jos akys išsiplėtė, linksmas juokas nubėgo Džošo oda ir apsivijo gyvybiškai svarbius organus. Ji atsisėdo tiesiai. Bet jau buvo nutilusi.

      Prisijaukinti Džošą Karmodį!

      Kas turėdamas sveiko proto priimtų tokį iššūkį? Jis – didelis, tvirtas vyras, atšiaurus ir geležinės valios. Turi būti visai pametusi galvą dėl jo gąsdinančios jėgos ir begėdiško vyriško seksualumo.

      Tik didžiausia kvailė galėtų tikėtis, kad jam iš tikrųjų rūpės.

      Jis visai kitoks nei Gemilas – tą Leila jau suprato. Bet žiūrėdama į tas abejingai skaičiuojančias akis, kuriose švietė grėsminga savitvarda ir monumentalus egoizmas, mergina įžvelgė nemažai panašumų.

      Džošas Karmodis neturi švelniosios pusės.

      – Nesirūpink taip, – skubiai atsakė Leila, nepatenkinta, kad nustebusi atskleidė tikruosius jausmus. – Tokių minčių neturėjau.

      – Tikrai? – jo antakiai nusileido, vyras abejodamas suraukė kaktą.

      Leila įtarė, kad jis laiko save tikru svajonių jaunikiu. Kai šitaip atrodo ir yra nepaprastai turtingas, turbūt neatsigina moterų.

      Bet ji tikrai ne vienintelė mato jį tokį, koks yra: uždaras, pavojingas ir tikrai nepasirengęs prijaukinimui. Mergina nustebo, koks nemalonus jai Džošo karingumas.

      – Sunku patikėti, bet ne, – Leilą pačią nustebino jos žodžiuose pasigirdusi rapyros aštrumo provokacija.

      Iš vyro veido buvo matyti, kad išgirdo ir jis.

      Ilgus metus atsargiai rinkosi kiekvieną žodį – kas gi dabar pakišo koją? Kur dingo jos taip atkakliai tobulintas šaltakraujiškumas?

      Net labai besistengdamas Gemilas šiomis dienomis tokio protrūkio neišprovokuodavo. Jei nori, kad santuoka įvyktų, jai gyvybiškai būtina elgtis taip, kaip australas tikisi.

      – Tai ką tu sugebi, Leila? – jo tonas nukrito puse oktavos žemiau, stabtelėjo ties jos vardu, kurį ištarė palengva, lyg pasimėgaudamas.

      Merginai ant rankų ir sprando pasišiaušė plaukai. Joks vyras niekada šitaip nebuvo ištaręs jos vardo. Iššūkis ir kvietimas tuo pačiu metu.

      Supratusi, kad įplaukė į pavojingus vandenis, Leila iškaito. Jis negrasino kaip Gemilas, bet geidulingame kvietime ji pajuto pavojų. Ne tiesioginę fizinę bausmę, o slaptą grėsmę.

      Jai labai trūko patirties su vyrais.

      Leila sumirksėjo. Gemilas, be abejo, tyko už durų, klausosi kiekvieno žodžio, yra pasirengęs nubausti už mažiausią klaidelę.

      Juokas buvo klaida. Suprato pamačiusi nustebusį Džošo veidą. Bet nesigailėjo. Jis nusipelnė sukrėtimo už nepakenčiamą pasipūtimą, nors patėvis ir privers vėliau už tai sumokėti.

      – Maniau, kad domitės mano palikimu, o ne asmenybe, – ji ir toliau kalbėjo ramiai, atlaikė jo žvilgsnį, nepanoro atskleisti, kiek daug priklauso nuo jo atsakymo.

      Po minutėlės jis stačiokiškai linktelėjo.

      – Nesivaikau palikimo ir neketinu vaidinti laimingos šeimos.

      Na, bent jau intymumo jis nesitiki. Leilai palengvėjo.

      Ji pagalvodavo, ar atėjus laikui sugebės parsiduoti už progą pasprukti nuo patėvio. Apsvarstė ir galimybę pabėgti tuoj po vestuvių, kad tik nereikėtų fiziškai atsiduoti vyrui, kurio nenorėjo. O dabar atrodo, kad to net nereikės.

      Tai gryniausias verslo sandėris. Džošui teks naftos ištekliai, Gemilas gavęs žentą laimės statusą ir kartu uždirbs pinigų.

      Leila turėtų džiūgauti dėl tokio santuokos pasiūlymo. Nors gerai pagalvojus, čia ne piršlybos, o paprasčiausias dviejų valdžios ištroškusių vyrų sandėris.

      Ji tučtuojau užgniaužė pasipiktinimą – tokios prabangos negalėjo sau leisti.

      – Nenoriu žmonos, kuri lįstų prie manęs ar ko nors reikalautų.

      – Suprantama, – pritarė Leila negalėdama įsivaizduoti, kad toks vyras ką nors jaustų. Ji ir pati nenorėjo tokios santuokos.

      – Tai pasakyk man, Leila, – jis palinko arčiau, kalbėjo šiurpą keliančiu balsu, – kodėl tu nori už manęs ištekėti?

      Žiūrint