Daugiau nei verslas. Annie West

le>

      Pirmas skyrius

      – Tekėti už nepažįstamo?

      – Nesistebėk taip, mergaite. Juk negali tikėtis, kad amžinai tave išlaikysiu.

      Leila susilaikė neatšovusi, kad patėvis vesdamas jos motiną prisikimšo kišenes. Per ilgus metus išmoko, jog atviras pasipriešinimas nelabai vertas po to laukiančios bausmės. Dabar visai ne laikas jam sužinoti, kad net labai stengdamasis nepalaužė merginos charakterio.

      – O dėl santuokos su nepažįstamu… Tu tekėsi už mano išrinkto vyro, ir baigta.

      – Žinoma, patėvi. Suprantu, – ji girdėjo tarnus kuždantis, jog Gemilas nusižiūrėjo kitą žmoną. Nenorės, kad podukra – priminimas apie buvusiąją – painiotųsi po kojomis. – Labai kilnu, kad tuo rūpiniesi, kai turi tiek daug kitų reikalų.

      Gemilo antakiai nusileido. Prisimerkęs žiūrėjo tarsi pajutęs po ramia išore paslėptą sarkazmą.

      Leila tapo tikra jausmų maskavimo eksperte: slėpė gedulą, baimę, pyktį… dažniausiai pyktį. Ir dabar jis virė širdyje, bet mergina puikiai tvardėsi. Ne laikas.

      Bet netrukus! Jai dingtelėjo, kad santuoka su nepažįstamu užsieniečiu, kuris išsiveš taip toli, – kaip tik ta proga, kurios ji meldė. Visi ankstesni bandymai pabėgti baigdavosi žeminančiu pralaimėjimu ir dar didesniais suvaržymais. Ką Gemilas begalės padaryti, kai ji bus ištekėjusi?

      Tai proga ištrūkti į laisvę.

      Džiaugsmo jaudulys nubėgo nugarkauliu ir Leilai teko pasistengti, kad išlaikytų bejausmį veidą. Jei taip žiūrėsi, verslui naudinga santuoka su vyru, kurio nebuvo mačiusi, – tikra dangaus siųsta proga.

      – Man ne prie širdies, kad jis pamatys tave tokią, – Gemilas nepritariamai nužvelgė nuogas merginos rankas ir kojas, naujus aukštakulnius ir puikią šilkinę suknelę, atskraidintą tiesiai iš Paryžiaus.

      Net be veidrodžio Leila žinojo puikiai atrodanti. Išsimaudžiusi, išdailinta, sušukuota, su geru manikiūru ir pedikiūru, profesionaliu makiažu. Gemilo ambicijoms aukojama nekalta mergina, išpustyta ir išblizginta, kad tik įtiktų svetimšaliui!

      Leila nuslopino staigų pasipiktinimą. Jau prieš daug metų patyrė, kad gyvenimas neteisingas. O šitas absurdiškas planas suteikia progą pabėgti, pradėti gyventi savarankiškai…

      – Bet juk jis ir tikisi šito. Jis gali sau leisti viską, kas geriausia, o ypač moteris.

      Akivaizdu, kad moterys Gemilui – prekės. Tikras moterų žemintojas. Blogiausia, kad jis patologiškai valdingas, besimėgaujantis galia.

      Įsmeigė į Leilą ledines akis ir merginos oda pašiurpo nuo aiškiai jaučiamos patėvio neapykantos. Vieną dieną ji išsivaduos nuo šito gyvulio. O iki tol darys viską, ko reikia, kad išgyventų.

      – Tu pasistengsi jo nenuvilti. Girdi?

      – Žinoma.

      – Ir prikąsk liežuvį! Jokių kandžių replikų. Stovėk ir tylėk, kol tavęs tiesiai nepaklaus.

      Gemilas be reikalo jaudinosi. Leila tylėjo, kai Džošas Karmodis įėjo į svetainę. Pažvelgus į šiurkštų veidą jai užgniaužė kvapą. Tvirti bruožai ne išskaptuoti, o ištašyti kirviu, veidas įdegęs, aštriais kampais, atšiaurių linijų.

      Tamsūs plaukai, sušukuoti atgal, sruogomis krito ant apykaklės. Atrodė, jog jis tik laikinai suvaldytas, kad padoriau atrodytų, bet pažvelgusi jam į akis suprato, kad ko jau ko, o susitvardymo šitam vyrui tikrai netrūksta.

      Apžiūrinėjo ją kaip bankininkas, susidomėjęs finansine ataskaita.

      Džošo Karmodžio akys buvo tamsiai mėlynos kaip dykumos dangus prieš pat pasirodant pirmosioms žvaigždėms. Jis žvelgė Leilai į akis ir mergina širdyje pajuto kylantį smalsumą. Ji stovėjo tarsi užhipnotizuota, o širdis pašėlusiai daužėsi.

      Kad ir ko tikėjosi, bet tikrai ne šitokio.

      Po akimirkos jis nusigręžė aptarti verslo reikalų su Gemilu. Naftos, žinoma. Kas dar Australijos verslo magnatą būtų atvedę į kitą pasaulio pusę? Ar priverstų mąstyti apie santuoką su ja?

      Leilos paveldėtoje žemėje buvo nepanaudotų naftos išteklių – unikalus turtas, iš kurio Gemilas susikūrė garbę.

      Mergina stebėjo, kaip Džošas Karmodis atsisėda, pasiima stiprios kavos, tampa dėmesio centru kambaryje.

      Bet juk net verslo magnatai turėtų atidžiau rinktis nuotakas? Dėl tokio jo abejingumo Leilai suspaudė širdį. Net keista, kaip stipriai. Po šitiek metų šiurkštaus patėvio teroro jau nebeturėtų skaudėti.

      Kodėl nepažįstamo žmogaus abejingumas taip užgavo? Turėtų jaustis dėkinga, kad ja nesidomi. Negalėtų ištverti, jei jis žiūrėtų taip, kaip kažkada Gemilas žiūrėjo į jos motiną – degančiomis, alkanomis, savininkiškomis akimis.

      Džošas Karmodis jos nematė, domėjosi tik neįsisavintos, nafta turtingos žemės sklypu. Su tokiu Leilai bus saugu.

      Vyras pasisuko į priešais tyliai sėdinčią merginą.

      Žaliai pilkos akys jį nustebino vos pažvelgus.

      Tose akyse jis pajuto intelektą, smalsumą ir – ar gali būti – šiek tiek priešiškumo? Mintis suintrigavo.

      Dabar ji sėdėjo droviai nuleidusi akis į puodelį, kurį laikė rankose. Tikras Viduriniųjų Rytų kuklumo įsikūnijimas, sumišęs su vakarietišku auklėjimu. Nuo glotnios tamsių plaukų šukuosenos iki aukštakulnių, su kuriais mergina ne ėjo, o grakščiai banguojančiai plaukė – ji buvo tikra.

      Aukščiausios klasės. Visko turėjo su kaupu.

      Masyvus juodojo perlo pakabukas ir prie jo deranti apyrankė išdavė, kad ji pratusi prie prabangos. Segėjo juos nerūpestingai, kaip daro tik tie, kurie gimė turtingi ir naudojasi privilegijomis.

      Akimirką blykstelėjo kažkas panašaus į pavydą.

      Užgniaužė jį kaip ir kitus nepageidaujamus jausmus. Ėmėsi vertinti merginą.

      Atrodė tinkama. O jai priklausantys nepaprastai turtingi naftos ištekliai dar padidino vertę. Tik dėl to ir apsisprendė vesti: taip į jo rankas pateks tai, kas galės tapti kito rizikingo sumanymo pagrindu. Be to, mergina tokios kilmės, kad turi ryšių, galinčių jam praversti. Tačiau Džošas niekada aklai nepasitikėjo palankiomis progomis.

      – Norėčiau geriau pažinti tavo dukterį, – tarė Gemilui, kai šis atsiduso. – Vienas.

      Kažkas blykstelėjo patėvio akyse. Baimė? Nerimas? Tada Gemilas linktelėjo ir dar kartą pažvelgęs į dukterį lyg perspėdamas išėjo.

      Džošas susimąstė dėl to žvilgsnio. Turbūt senis nebijo, kad Džošas gali ją priversti? Tarsi jam trūktų moterų, kurios ir taip pildo kiekvieną troškimą!

      – Tu labai tyli. Nesidomi naftos ištekliais?

      Į jį pažvelgė ramios ir skaidrios kaip kalnų upelis akys.

      – Nelabai ką turiu pridėti, – angliškai ji kalbėjo nepriekaištingai, su vos pastebimu gundančiu akcentu. – Judu su mano patėviu buvote labai susidomėję savo planais, – žavi šypsena nenušvietė akių.

      – Nepritari?

      Šeštasis pojūtis perspėjo, kad šita šypsena daugiau slepia, nei atskleidžia.

      Ji gūžtelėjo ir vyras susidomėjęs stebėjo, kaip šilkas slysta ir priglunda prie patrauklios moteriškos figūros. Jo išsirinkta nuotaka reikiamose vietose apvali, o kaklas ir riešai smulkūs. Ji – būtina sandėrio dalis, bet Džošas nesitikėjo pajusti merginai ką nors daugiau nei smalsumą.

      Pats nustebo viduje pajutęs vyrišką susidomėjimą. Nesitikėjo gražuolės. Leido sau akimirką pasimėgauti. Bent jau nebus sunku retkarčiais su ja pabūti.

      – Naftos klodai bus panaudoti, – merginos balsas buvo žemas ir kimus, Džošo oda pašiurpo. – Jūs turite išteklių, o mano patėvis išlaikys verslą šeimos rankose.

      Kitais žodžiais tariant, ji nesuka galvos, kad šeimos turtai atsirado ne visa švariais keliais. Ko jam stebėtis? Nemažai buvo sutikęs tokių: privilegijuotos, išdabintos, nerūpestingai gyvenančios iš kitų sunkaus darbo.

      – Pati