Dama su vualiu. Sarah Mallory

prasivėrė durys ir įtykino ūkvedė.

      – Prašau man atleisti, pone, madam, bet pamaniau, kad gal norėsite persirengti prieš vakarienę? Miegamieji dar neparuošti, bet jūsų lagaminai nunešti į persirengimo kambarį, ten dega židinys.

      Gideonas papurtė galvą.

      – Aš nepersirengsiu, bet gal ponia Alburi norėtų juo pasinaudoti?

      – Taip, dėkoju, aš norėčiau nusiprausti veidą, nusiplauti rankas.

      Dominika pasuko prie durų jausdamasi dėkinga už galimybę susidėlioti mintis. Deja, ją laiptais lydinti ūkvedė visą kelią nesiliovė kalbėjusi.

      – Aš dar nespėjau pakloti lovos, ponia, nes Alisa dar neatėjo, todėl turiu tik Haną, virtuvės tarnaitę, kuri man padeda, bet negaliu jai patikėti prižiūrėti virtuvę, tačiau pasistengsiu spėti vos tik baigsiu ruošti vakarienę. Jei tik mus būtų perspėję iš anksto, būtume suruošę jaunavedžiams labiau tinkantį sutikimą, bet ponas Karstairas niekada mūsų laiku neperspėja, – moteriškė gergždžiančiai nusijuokė ir pravėrė duris į persirengimo kambarį. – Net neabejoju, kad vieną dieną užgrius mus su savo nuotaka lygiai taip pat neperspėjęs!

      Dominika suprato, kad dabar jai pasitaikė palanki proga.

      – Ponia Čisvik, ar galėtumėte pakloti man atskirą lovą, jei galima, kitame kambaryje?

      Degdama kambaryje žvakes ponia Čisvik kimiai nusijuokė.

      – Tegul dievas jus palaimina, šią naktį jums jos neprireiks.

      – Prireiks. Matote, tai klaida, aš neketinau…

      Dominika pajuto sugniaužusi rankas.

      – Suprantu, suprantu, mieloji, jūs ne pirma nuotaka, pajutusi paskutinės minutės jaudulį. Ar žinote, ko tikėtis vestuvių naktį?

      – Na, taip, bet ne…

      – Nebesijaudinkite, mieloji, aš buvau su ponu Čisviku pirmą naktį jau sulaukusi trisdešimties ir galiu pasakyti, kad jums nėra ko nerimauti, tuo labiau su tokiu mielu jaunu vyriškiu kaip ponas Alburis. Galiu pasakyti, kad jis čia visada būdavo pats mėgstamiausias, kitaip nei daugelis pono Karstairo draugų. Bet juk ne man kritikuoti šeimininką. Kad ir kaip būtų, neabejoju, kad ponas Alburis jumis labai gerai pasirūpins. Tiesiog eikite ir pasimėgaukite vakariene, neabejokite – kai tik jūs ir jūsų vyras šiltai apsiklostysite greta vienas kito, jums bus labai gera!

      Dominika žiūrėjo į švelnų besišypsantį veidą ir suprato: teks ūkvedei papasakoti, jog jie su ponu Alburiu nėra tikri vyras ir žmona, todėl turi miegoti atskiruose miegamuosiuose. Ji giliai įkvėpė.

      – Dėkoju.

      Taip nieko ir nepaaiškino. Mintis, kad reikės pasakyti tiesą, – ir dar atskleisti savo pačios dalyvavimą sąmoksle, – nors ir tokiai geraširdei sielai, buvo per sunki. Vien apie tai pagalvojusi Dominika suvirpėjo ir leido ūkvedei išeiti daugiau nieko nebepasakiusi.

      Dominika garsiai atsiduso. Turėjo pareikalauti, kad ponia Čisvik paklotų atskirą lovą ir kambaryje pastatytų antrą lovą sau. Ji nusiėmė nėrinių skraistę ir įsipylė į dubenį vandens veidui nusiprausti. Negi tuo nepasirūpinusi tikrai tikisi, kad Gideonas Alburis laikysis nuo jos atokiai? Gal jis ir atrodo žavus, bet ką ji iš tikrųjų žino apie savo sutuoktinį? Negi apie žmogų nesprendžiama pagal jo draugus? Gideonas – jos pusbrolio draugas, o Maksas yra žiaurus niekšas.

      Sunkus auksinis žiedas ant piršto palietė Dominikos skruostą, priminė, į kokią keblią situaciją ji pakliuvo. Bažnyčios knygoje pasirašyta, ji dabar priklauso vyrui, sėdinčiam apačioje, jaukiame, mažučiame salone. Dominikos kūnu nubėgo šiurpas.

      Jos dėmesį patraukė tolumoje suskambėjęs laikrodis. Ji delsė kiek tik drįso, tačiau persirengimo kambaryje negalėjo likti amžinai. Paėmusi žvakę, kitas užpūtė ir įėjo į šalia esantį miegamąjį. Tamsoje, pačiame kambario viduryje, dunksojo lova su baldakimu. Užuolaidos metė šešėlį ant neuždengto čiužinio. Dominika apsidairė aplinkui. Prie vienos sienos stovėjo didelė skalbinių spinta, šalia komoda lenktu priekiu, o po langu – žavus mažutis stalelis laiškams rašyti su visais būtinais reikmenimis. Ji apžiūrėjo spindinčią sidabrinę rašiklinę su krištoline rašaline, sidabrinių plunksnų dėžute ir laiškų peiliu dramblio kaulo kriaunomis.

      Mergina sustojo ir padėjo žvakidę. Paėmė peilį laiškams ir įsikišo į rankovę. Dramblio kaulas prigludo prie riešo odos, bet ji užsisegiojo rankogalį – nekreipė dėmesio, kad jis pasipūtęs. Dominika nuleido ranką. Peilis laiškams nekrustelėjo, siaura rankovė puikiai jį sulaikė. Patenkinta mergina paėmė žvakę ir nulipo laiptais žemyn.

      Gideonas jos laukė salone, ant stalo atkimštas stovėjo naujas butelis vyno. Atsilaisvinęs apykaklę jis sėdėjo atsilošęs krėsle prie stalo, užmetęs vieną koją ant kitos, bet Dominika pagalvojo, kad jis atrodo nepaprastai patrauklus: žvakių šviesa paryškino dailius jo veido bruožus. Jos akis patraukė jausmingas vyro lūpų linkis. Dominika sugavo save besvarstančią, koks būtų jų skonis. Mintis ją taip sukrėtė, kad ji net sustojo prie durų.

      Galbūt Gideonas pamanė, kad nuotaka įsižeidusi dėl tokio neapdairaus jo elgesio, nes pakilo ir atstūmė jai kėdę. Netardama nė žodžio ji atsisėdo, aiškiai juto jo rankas ant kėdės atlošo, aukštą figūrą, dunksančią už nugaros. Dominika giliai įkvėpė norėdama nusiraminti, bet šnerves užpildė aštrus muilo ir muskuso kvapas. Ją apėmė stiprus troškimas atsiremti į jo pirštus, pasukti galvą ir prispausti lūpas, pakviesti jį…

      Ne! Gerasis Dieve, iš kur tokios gašlios mintys? Mergina prikando lūpą, prisivertė sėdėti tiesiai.

      – Na… – Gideonas pripildė jos taurę ir ištiesė, – … ar paaiškinote situaciją poniai Čisvik?

      – Ne, – jis pažvelgė taip nustebęs, kad Dominika būtų nuraudusi, tačiau skruostai jau ir taip liepsnojo nuo nedorų jos pačios minčių. – Pamaniau, kad gal tai turėtumėte padaryti jūs.

      – Aš?

      – Taip, – ji pakėlė taurę ir atsispyrė pagundai perbraukti pirštais jo ranką. – Pamaniau, kad jei kalbėsiu aš, ji gali pagalvoti, kad jūs mane privertėte tekėti.

      – O iš tiesų tai jūs mane apgavote.

      – Neapgavau! – karštai atkirto Dominika. – Aš tokia pat auka kaip jūs. Na, beveik.

      Jis suspaudė lūpas.

      – Gal susitarkime dėl visos šios maišaties kaltinti Maksą, kaip manote? Jis puikiai žinojo, kad mergina, turinti prancūziško kraujo, – pati prasčiausia kandidatė į mano žmonas.

      – Žinoma, – Dominika prisiminė, kokia buvo jo reakcija, kai Maksas atskleidė jos kilmę. – Gal paaiškintumėte, kodėl?

      – Nes… – jis nutilo, nes pokalbį vėl pertraukė tarnas. – Taip, Čisvikai, kas dabar?

      – Vakarienė patiekta, pone, jei pageidautumėte.

      – Labai gerai, mes tuojau baigsime, – kai liokajus išėjo, jis vėl atsigręžė į Dominiką. – Šį klausimą aptarsime vėliau.

      Gideonas kalbėjo šiurkščiai, tačiau mergina pajuto, kad jam palengvėjo. Ji tylėdama atsistojo ir paėmė pasiūlytą ranką, jiedu koridoriumi nuėjo į valgomąjį. Per rankovę ji delnu juto vyro jėgą. Jis buvo įsitempęs, beveik galėjai apčiuopti jo pyktį. Jo mandagumas tebuvo kiautas, klastotė. Dominika pasijuto lyg einanti šalia laukinio žvėries – vienas klaidingas žodis, ir jis gali pulti.

      Čisvikas jiems patarnavo, perdavė žmonos atsiprašymą dėl negausių vaišių. Dominika tuojau užtikrino, kad visko užtenka. Iš tikrųjų, paragavus baltos sriubos, ėrienos sprandinės su ropėmis ir morkomis, truputėlį