Dama su vualiu. Sarah Mallory

kaip pavadinote, susiklostė iš esmės dėl jūsų kaltės.

      – Puikiai suprantu.

      Ji nusiėmė skrybėlę, nusimovė pirštinaites ir atsisegiojo apsiaustą. Gideonas palietė jos pečius norėdamas padėti nusivilkti, mergina įsitempė, bet jo nenusikratė. Jis stovėjo taip arti, kad užuodė jos kvepalus – subtilų pakalnučių kvapą, viliojantį pasilenkti arčiau, gal net nuberti lengvais bučinukais liauną nuogą kaklą.

      Sukrėstas tokios savo kūno reakcijos Gideonas atsitraukė. Ši mergina jam nieko nereiškia – kaip gali bent pagalvoti apie mylėjimąsi su ja? Tačiau mintis neskubėjo išblėsti, ir vyras sunerimo.

      Numetęs jos apsiaustą ant krėslo prie savo palto, jis savo skrybėlę ir pirštines padėjo šalia žmonos daiktų ant nediduko stalelio. Įkarštis vėso, ir Gideonas vis aiškiau suvokė, kokia kebli jų padėtis. Gal dar nevėlu ją ištaisyti. Jis išskubėjo iš kambario. Pamatė liokajų, skubantį koridoriumi, ir nubėgo prie paradinių durų.

      – Ar ekipažas išvažiavo? Paskubėk, vyruti!

      – Taip, pone! Kai tik jūs įėjote. Mes paėmėme bagažą, ir jie nuvažiavo, norėjo iki nakties būti kuo arčiau namų. Šią naktį nebus mėnulio.

      Gideonas atlapojo duris ir pažvelgė į tuščią kiemą.

      – Bet praėjo vos kelios minutės. Turime juos sugrąžinti. Juk turi būti koks žirgas arklidėse, kurį galėtumėte pasiųsti iš paskos.

      Sutrikęs liokajus papurtė galvą.

      – Bijau, kad ne, pone. Yra tik Besė, darbinis arklys, tačiau ji tampo vežimus ir gyvenime nėra buvusi pabalnota. Manau, kad senasis Adamas vargiai pakinkytų ją į dviratį vežimą.

      Spoksodamas į tirštėjančias sutemas Gideonas suvokė, kad susigrąžinti karietos neįmanoma.

      – Ar toli iki artimiausio miesto ar bent smuklės?

      Liokajus žiūrėjo į jį nustebęs. Gideonas suvokė, kaip jam viskas turėtų atrodyti: jaunikis nori pasprukti artėjant vestuvių nakčiai! Kad ir kaip būtų, tiesa dar nemalonesnė, todėl jis nutylėjo, palaukė, kol senukas apgalvos klausimą.

      – Čia nėra smuklės, pone, – pagaliau pasakė jis. – Ne tokia, kuri galėtų tikti jums. Ir ta pati už kokių septynių mylių link Svofamo, tačiau jūs negalite ten keliauti naktį, kai nėra mėnulio.

      – Ne, aišku, kad ne.

      Papurtęs galvą Gideonas pasitraukė nuo įėjimo ir palikęs Čisvikui uždaryti duris grįžo į saloną. Skųstis neturėjo kuo. Juk galų gale pats pasisamdė pašto karietą, o jo nurodymai buvo visiškai aiškūs: jos neprireiks dvi savaites. Ketino kaip reikiant pasimėgauti medaus mėnesiu su savo kerinčia nuotaka. O dabar buvo įstrigęs bala žino kur su jauna mergina, kurios iki šiol nebuvo matęs. Garbinga jauna dama, kad ir koks būtų jos vaidmuo šiame spektaklyje. Prakeiktas Maksas ir jo storžieviški pokštai!

      Trečias skyrius

      Gideonas grįžo į saloną ir rado Dominiką neramiai vaikščiojančią pirmyn ir atgal. Kiek galėdamas ramiau pasakė:

      – Atrodo, mudu čia įstrigome bent jau iki ryto.

      – Ar ne toks buvo jūsų sumanymas?

      Jos žvilgsnis nudegino, vyras suraukė kaktą.

      – Ne, apie tai nepagalvojau. Buvau įširdęs.

      – O dabar?

      – Dabar suprantu, kad mums geriau būtų buvę likti abatijoje, – jis patylėjo. – Pakliuvome į tikrą painiavą.

      Ji atsiduso:

      – Žinau.

      Gideonas pažvelgė į stalą.

      – Prisėskime?

      Jis palaikė žmonai kėdę galvodamas, kad jiedu atrodo kaip dvi katės, apdairiai einančios ratais viena apie kitą. Kai abu atsisėdo, Gideonas pripylė dvi taures vyno ir vieną pastūmė jai.

      – Kodėl pritarei keistam Makso planui? Nesi panaši į tokią, kuri leistųsi į panašius sumanymus savo noru.

      – Nesu.

      Ji įsidėjo į lėkštutę pyragaitį ir susmulkino į nedidelius kąsnelius.

      – Jis pasiūlė pinigų?

      – Panašiai.

      – Bet juk esi jo pusseserė.

      – Vargeta pusseserė. Motina atsivežė mane į Angliją prieš dešimtį metų, ieškojo prieglobsčio pas savo brolį – Makso tėvą. Kai Martlšamą paveldėjo Maksas, kartu gavo ir mus. Nuo tada gyvename iš jo malonės. Prieš keletą mėnesių Maksas apgyvendino mus namelyje Martlšamo kaime, – jos pirštai žaidė su trupiniais lėkštėje. – Jis pažadėjo… Jei sutiksiu dalyvauti šiame sumanyme, jis perrašys nuosavybę mano mamos vardu ir suteiks jai rentą iki gyvenimo pabaigos.

      – Ir dėl to ištekėjai už nepažįstamo žmogaus?

      Dominika pakėlė galvą. Piktai atkirto:

      – Ar bent numanai, ką reiškia būti kažkieno išlaikytine? Žinoti, kad viskas, ką turi, kiekvienas išleistas centas gaunamas iš kito žmogaus?

      – Tarp kitko, žinau, juk esu jauniausias sūnus. Ilgus metus buvau priklausomas nuo savo tėvo malonės.

      Akimirką jų akys susidūrė, tačiau Dominika nusisuko ir tyliai tęsė:

      – Maksas pažadėjo, kad man reikės iškęsti tik ceremoniją. Jis sakė, kad vos paaiškės pokštas, santuoka bus anuliuota.

      – Po velnių, jis taip ir padarė! – Gideonas atstūmė kėdę ir priėjo prie lango. Lauke buvo tamsu, ir jis pamatė tik savo paties pikto veido atspindį. – Tarnai, ko gero, žinojo, kas dedasi – kad moteris, kurią laikiau Martlšamo pussesere, tėra apsimetėlė.

      – Taip. Maksas pagrasino atleisiąs kiekvieną, kuris nedalyvaus jo apgavystėje.

      – O tavo motina? Ar Maksas ir jai viską išaiškino?

      – Abejoju, – ji prikando lūpą. – Maksas linkęs galvoti tik apie tuos dalykus, kurie susiję su juo.

      – Bet negi ji dėl tavęs nesijaudins?

      Dominika įsmeigė akis į savo rankas, sugniaužtas ant kelių.

      – Parašiau jai laiškelį, pasakiau, kad keletą dienų pabūsiu abatijoje.

      – Ir jai tiek užteks?

      Jos galva nusviro dar žemiau.

      – Mama turi savų rūpesčių, nepagalvos nieko blogo.

      Gideonas baigė gerti vyną ir įsipylė dar vieną taurę. Dominika… jis vos nesusiraukė. Reikia priprasti ją šitaip vadinti. Mergina vyno beveik nepalietė, pyragaitis tebegulėjo lėkštutėje. Vyro širdyje žybtelėjo mažutė užuojautos kibirkštėlė.

      – Nenusimink, – tarė jai. – Rytą sugrįšime į Martlšamą ir aš pasirūpinsiu santuokos panaikinimu.

      – O iki tol?

      Ji žiūrėjo įtariai.

      – Mes čia ne vieni. Ponia Čisvik – gerbiama moteris, ir kai papasakosime, kad tai buvo klaida, ji tave prižiūrės, kol galėsime grįžti į Martlšamą, – jis pabandė išspausti šypseną. – Manau, ji patikima, padės tau išsaugoti garbę.

      Išgirdusi pasikeitusį toną, Dominika prisivertė pažvelgti jam į akis. Gideonas Alburis pirmą kartą nedėbčiojo į ją piktai. Na, taip, jis šypsojosi bažnyčioje, bet tada laikė ją kita. O dabar šypsosi jai, paikai mažutei Dominikai Reno. Merginos širdis ėmė plakti netolygiai. Pastarąsias savaites ji dažnai svajodavo