Lelijos paslaptis. Andrėja

pamiršti ir karšto alsavimo, kurį jautė, kai jis pasilenkęs šnibždėjo jai į ausį. Vakare prieš užmigdama ji mintimis persikeldavo į šurmuliuojančią salę ir stengdavosi atgaivinti jo rankos prisilietimo sukeltą pojūtį. Taip, jis labai patrauklus, tačiau ruošiasi vesti.

      Kaip perspėti Albertą, kad ji netyčia beveik atskleidė jo paslaptį? Buvo gana vėlu, ji tikėjosi rasti jį namuose… O gal jis ir yra namuose, tik prie telefono priėjo Naglis. Jeigu taip, tai Albertas jau viską žino ir dabar bando paaiškinti sūnui, apie kokias užuolaidas kalbėjo Lėja. Vadinasi, rytoj jis pats jai paskambins.

      Tačiau kitos dienos rytą Lėja nesulaukė Alberto skambučio ir pati paskambino jam į darbą. Sužinojo, kad ponas Bareikis kelioms dienoms išvykęs į komandiruotę.

      Nustebusi, kad Albertas jos neperspėjo apie komandiruotę, Lėja nutarė savo planų nekeisti. Šiandien ji ketino apstatyti vieną iš kambarių. Trečią valandą žadėjo atvažiuoti darbininkai surinkti baldų. Lėja dar kartą paskambino į parduotuvę, priminė apie užsakymą ir gavusi patvirtinimą, kad baldai bus pristatyti laiku, išvažiavo į būsimus Naglio namus.

      Ji dar kartą apžiūrėjo kambarį. Kiliminė danga buvo išklota be priekaištų, sienų apmušalai prigludę tolygiai, be jokių pūslelių.

      Pasigirdo durų skambutis ir Lėja žvilgtelėjo į laikrodį. Matyt, darbininkai atvažiavo kiek anksčiau. Tačiau atidariusi duris ji sustingo netekusi žado. Prieš ją piktai žaibuodamas akimis stovėjo Naglis. Net nepasisveikinęs jis žengė pro ją į vidų ir dairydamasis apėjo visą pirmą aukštą.

      – Kur jis? – griežtai paklausė Naglis verdamas Lėją šaltu žvilgsniu.

      – Kas? – nesuprato mergina.

      Naglis priėjo visai arti ir prisikišęs Lėjai prie pat veido išskiemenavo:

      – Ma-no tė-vas! Kur mano tėvas? Darbe pasakė, kad išvyko į komandiruotę, tačiau po vakarykščio mūsų pokalbio supratau, jog jo komandiruotė – į šį prabangų namą. Tai kur jis?

      Lėja aplaižė iš susijaudinimo perdžiūvusias lūpas.

      – Kaip jūs mane radote?

      – Pasekiau, kaip kitaip. Jūsų skambutis man sukėlė įtarimų. Matau, kad jie pagrįsti.

      – Visai ne! Alberto čia nėra, Nagli. Jūs viską ne taip supratote.

      – O kaip kitaip galiu suprasti? – piktai metė jis. – Vakare malonus moteriškas balsas kviečia drauge išsirinkti užuolaidas į miegamąjį. Žinau, kad tėvas pastaruoju metu retai būna darbe, o vakarais namo grįžta daug vėliau, nei būdavo įpratęs. Po to įsimintino konkurso aš mačiau, kaip laukėte jo taksi stotelėje ir įsėdote į jo automobilį. Mano tėvas susirado meilužę, tinkančią jam į dukteris. Ką kita galėjau pagalvoti? Tikiuosi, nemanote, kad ramiai žiūrėsiu, kaip jis meilužei švaisto šeimos pinigus? – Naglis apsidairė. – Taip, matau, kad tėtušis sukvailiojo į senatvę. Bet jūs! – Jis vėl perliejo merginą paniekinamu žvilgsniu. – Kaip jūs galite šitaip elgtis? Pirmą kartą pamatęs nusprendžiau, kad esate padori mergina. Deja, žmogaus išvaizda apgaulinga. Lėja, tėvas juk trisdešimt metų už jus vyresnis! Nejau nesugebate susirasti jaunesnio meilužio?

      Lėja tylėjo. Naglio žodžiai skaudžiai žeidė, bet ji negalėjo atskleisti jam tiesos.

      Naglis suėmė ranka jai už smakro ir kilstelėjęs veidą privertė pažvelgti jam į akis.