Lelijos paslaptis. Andrėja

Tačiau vienai tai padaryti buvo sunku. Ir prisikalbino Ugnę, savo bendramokslę, su kuria artimai bendravo. Jiedvi su entuziazmu kibo į darbą ir netrukus su pasididžiavimu virš išsinuomotų patalpų durų pakabino iškabą „Dizaino studija „Spektras“. Merginos dirbo išsijuosusios, žingsnis po žingsnio kopė sėkmės laipteliais. Keli pelningi užsakymai ir nuomojamos patalpos tapo nuosavos. Klientų ratas plėtėsi, darbo daugėjo.

      Tad po paskutinio didelio darbo Ugnė, gavusi pasiūlymą stažuotis užsienyje, ilgai nesvarsčiusi išvažiavo į Prancūziją, palikdama Lėjai rūpintis įmone.

      Užsisvajojusios Lėjos mintis nutraukė telefono skambutis.

      – Dizaino studija „Spektras“. Taip… Žinoma, mes tai padarysime… Nebus jokių keblumų. Jeigu rytoj atvežtumėte patalpų brėžinius, aš parengčiau sąmatą ir galėtumėte pats spręsti, ar mūsų paslaugos jums priimtinos… Taip, puiku. Aš lauksiu jūsų.

      Lėja padėjo ragelį ir tik tada susigriebė be reikalo paskyrusi susitikimą rytoj. O jei Geidos konkursas taip pat vyks ryte? Juk ji žadėjo nueiti į renginį ir palaikyti seserį.

      – Ne, konkurso finalo niekas nerengia iš ryto. Jis tikrai vyks vakare, – balsu mąstė Lėja ir pakilo nuo krėslo ketindama užsikaisti virdulį kavai. – O šis darbas pačiu laiku. Geidos apdarams prireiks pinigų. Ir kaip aš vakar jos nepaklausiau, už kokius pinigus dabinasi. Mano drabužiais anuomet rūpinosi mama. Visai nepagalvojau apie Geidą. Ji pati taip pat neužsiminė nei apie pinigus, nei apie drabužius.

      Naujasis Lėjos klientas pasirodė esąs kokių šešiasdešimt metų vyras, nepraradęs jaunatviško gyvenimo džiaugsmo, kurio ji neretai pasigesdavo bendraudama su bendraamžiais. Aukštas ir arogantiškas, tačiau labai patrauklus vyras iš karto sudomino Lėją. Jis buvo puikus pašnekovas, neblogai išmanė dizainą ir tiksliai žinojo, ko nori. Pageidavimus dėstė trumpai ir aiškiai.

      „Su šiuo žmogumi bus malonu dirbti“, – pagalvojo Lėja. Juodu sėdėjo nedidelėje kavinėje netoli Lėjos studijos ir kalbėjosi gurkšnodami kavą.

      – Man nereikia nieko ekstravagantiško, – tarė Lėjos klientas, įdėmiai žvelgdamas jai į akis. – Noriu, kad tas namas taptų jaukiu lizdeliu, į kurį būtų gera grįžti po darbo dienos. Švelnios spalvos, patogūs baldai…

      – Atsiprašau, pone Bareiki, noriu pasitikslinti, ar teisingai supratau. Jūs pageidaujate, kad ir baldus tam namui išrinkčiau?

      – Taip, žinoma. Noriu, kad iki galo jį įrengtumėte. Dėl išlaidų nesivaržykite. Tikiuosi, mano užsakymas jums nesukels keblumų. Beje, mums teks daug bendrauti, apsieikime be oficialumų. Aš Albertas. Tikiuosi, neprieštarausite, jei ir į jus kreipsiuosi vardu.

      – Tikrai neprieštarausiu, Albertai. Tačiau dėl baldų turiu abejonių. – Lėja patylėjo. – Matote, baldai – gana asmeniškas dalykas. Tai, kas man atrodys patogu ir gražu, jus gali nuvilti, arba atvirkščiai. Kiekvienas žmogus savaip suvokia patogumą ir grožį.

      – Tada baldus rinkime kartu, – nuoširdžiai šypsodamasis pasiūlė Albertas. – Jūs apsižvalgysite, jeigu kas nors kris į akį, paskambinsite man, o aš apžiūrėjęs nuspręsiu, ar jie man tinka. Ir namą jūs turėtumėte apžiūrėti, o ne pasikliauti brėžiniais. – Jis pasižiūrėjo į laikrodį. – Kodėl mums to nepadarius tuojau pat. Dabar vienuolika, užtruksime neilgai, o vėliau aš jus pavaišinsiu pietumis.

      Lėja sutiko. Grožio konkursas vyks vakare, iki septintos valandos ji laisva.

      Alberto namas stovėjo Pilaitės mikrorajone. Tai džiugino Lėją, nes į užmiestį būtų buvę keblu dažnai važinėti. Šiuolaikiškai suprojektuotas pastatas atrodė gana įspūdingai, tai lėmė architekto sprendimas pastatyti jį tarp trijų aukštų pušų. Tikriausiai statant dėl to kilo nemažai keblumų, tačiau dabar, kai darbai buvo baigti, galutinis rezultatas džiugino. Lėja savo mintimis pasidalijo su Albertu.

      – Kad žinotumėte, kiek man nervų kainavo, kol išsaugojau pušis. – Albertas karčiai šyptelėjo. – Nė viena statybos įmonė nesutiko statyti namo, reikalavo pirma išpjauti pušis. Galų gale vienam rangovui sugebėjau įrodyti, kad šie medžiai čia būtini. Ir dabar labai džiaugiuosi.

      Lėja pritariamai linktelėjo ir dar kartą apsidairė. Išties nuostabi vieta – kokia ramybė, tylą drumstė tik neįkyrus medžių ošimas.

      – Taip, čia nuostabu. Esu įsitikinusi, kad jums su šeima čia bus gera gyventi.

      – Aš tikriausiai jums dar nesakiau, kad šį namą stačiau ne sau. – Pastebėjęs nustebusias Lėjos akis Albertas skubiai paaiškino: – Vasarą veda mano vyresnysis sūnus. Tai bus vestuvinė dovana nuo mudviejų su žmona.

      – Oho! – nusistebėjo Lėja. – Norėčiau būti jūsų sūnaus išrinktosios vietoje. – Tačiau pažvelgusi Albertui į akis suprato nevykusiai pajuokavusi. Jo veidas surimtėjo, akys apniuko. – Atleiskite, – greitai atsiprašė ji. – Nieko bloga nenorėjau pasakyti. Ši vieta mane išties sužavėjo.

      Albertas tylėdamas patraukė prie lauko durų ir atrakinęs praleido ją pirma savęs.

      Lėja smalsiai dairėsi po tuščias patalpas, o galvoje vienas sumanymas keitė kitą. Ji jau beveik įsivaizdavo, kaip atrodys tušti kambariai, kai čia pasidarbuos apdailininkų brigada. Žinojo, kokios spalvos bus vieno ar kito kambario sienos, kaip atrodys virtuvė ir miegamasis. Tikriausiai visa tai atsispindėjo veide, nes Albertas, iki šiol tylomis stebėjęs merginą, staiga negarsiai tarė:

      – Matau, kad jums čia patinka. Vadinasi, dirbsite su įkvėpimu ir meile.

      – O, tuo galite neabejoti. Jau matau, kaip čia viskas atrodys. Tik ar nesibaiminate, kad jūsų parinkti baldai gali neatitikti jaunavedžių skonio? Juk…

      – Viskas bus gerai, – gana šiurkščiai pertraukė ją Albertas. – Dėl to nesirūpinkite. Jiems visas gyvenimas prieš akis, galės apstatyti šį namą taip, kaip norės.

      Nusprendusi, kad Albertui sūnaus vedybos kažkodėl ne prie širdies, Lėja mintyse pasižadėjo daugiau apie tai neužsiminti.

      – Na ką gi, po poros dienų aš jums pateiksiu ant popieriaus, kaip viską įsivaizduoju, ir jeigu patiks, galėsime pradėti darbus. Visas smulkmenas stengsiuosi derinti su jumis, kad nekiltų nesusipratimų. Manau, paruošiamieji darbai užtruks ne ilgiau kaip tris savaites.

      – Puiku. Bendrausime telefonu, kartkartėmis aš pats jus aplankysiu. – Užrakinęs duris ir atidaręs Lėjai automobilio dureles jis sulaikė ją už rankos. – Atleiskite, buvau šiurkštus, tačiau negaliu ramiai kalbėti apie tas vedybas. Esu įsitikinęs, kad sūnus daro klaidą žengdamas šį žingsnį. Jo išrinktoji jam visai netinka. Bent jau taip manome mudu su žmona.

      – O pasikalbėti su juo nebandėte?

      – Jis be galo užsispyręs vyras. Net jei dabar ir jaučia, kad paskubėjo priimti sprendimą, niekada to nepripažins.

      – Suprantu, – tyliai tarė Lėja. – Pasistengsiu laikyti liežuvį už dantų ir daugiau nelaidyti replikų. Ar neketinate jiems anksčiau pasakyti apie namą. Galėčiau pakeisti tai, kas jiems nepatiks.

      Albertas papurtė galvą.

      – O ne, tik likus savaitei iki vestuvių atsivešiu čia sūnų ir parodysiu dovaną. O jo žmona peržengs šių namų slenkstį tik tapusi ponia Bareikiene.

      Grįžtant į miesto centrą ir Lėja, ir Albertas tylėjo. Pokalbis nesimezgė, todėl mergina mandagiai atsisakė kvietimo papietauti ir išlipusi iš automobilio nužingsniavo savo studijos link.

      Septintą valandą vakaro, dar spėjusi užsukti namo persirengti, Lėja virpančiomis rankomis padėjo Geidai susitvarkyti su vakarine suknele. Išvakarėse ji be reikalo jaudinosi dėl sesers drabužių. Pasirodo, visas merginas