Ta pati, bet kita. Lynn Raye Harris

išgyventi dykumoje.

      Tačiau įžengęs į šį barą ir pamatęs ją stovinčią scenoje – jos veidas atrodė toks pažįstamas, tačiau ir keistai svetimas – iš karto suprato, kad tai Izabela.

      Ir jo mandagaus elgesio rezervas jau išseko.

      – Tu išėjai į dykumą, Izabela. Ką darei paskui, niekas nežino, tačiau iš ten tu negrįžai. Mes ieškojome tavęs savaičių savaites.

      Moteris papurtė galvą.

      – Tai nesąmonė, visiška nesąmonė.

      – Tikrai? – Adanas ranka suėmė jos alkūnę ir truktelėjęs pakėlė iš kėdės. Ji nesipriešino, tarsi mintys būtų nuklydusios kažkur toli. Vyras užgniaužė jaudulį, kuris jį užliejo, pirštams prisilietus prie nuogos moters odos.

      Izabela pažvelgė į jį savo žaliomis akimis, kuriose siautėjo jausmų audra.

      – Aš neprisimenu.

      Adano tai nesujaudino.

      – Susirink daiktus. Mes išvykstame.

***

      Susituokę.

      Izabela papurtė galvą. Tai neįmanoma. Tačiau krūtinėje kaip ledo gabalas nugulė baimės jausmas. Tiesa, kad jos prisiminimuose buvo keli migloti momentai, tačiau ar tikrai šis vyras buvo šių pamirštų akimirkų dalis? Kaip galėjo pamiršti tokį ypatingai svarbų dalyką kaip vyras?

      Negalėjo to pamiršti. Tai neįmanoma. Be to, jos tėvai nebūtų to nuo jos slėpę. Kodėl galėtų taip pasielgti? Dėl kokio siaubingo dalyko būtų priversti tai padaryti?

      Buvo tik vienas būdas viską išsiaiškinti. Izabela pasisuko, čiupo savo rankinę ir puolė joje ieškoti mobiliojo telefono.

      – Ką tu darai? – paklausė Adanas.

      Izabela išsitraukė telefoną ir pergalingai jį iškėlė.

      Jai į akis lindo plaukai, lipo prie lūpų dažais paryškintų lūpų, tačiau buvo nesvarbu. Žinojo, kad atrodo beprotiškai. Taip ir jautėsi.

      Kažkoks pamišimas.

      Jis sakė, kad ji mirusi, kad visi Džafare manė, jog ji mirusi.

      Tačiau jos tėvas žinojo, kad taip nėra, tad kodėl jie visi taip galvoja?

      Kai Izabela klausinėjo jo apie nelaimingą atsitikimą, tėvas atsakė, kad būtų geriau, jei ji nežinotų visų smulkmenų. Izabela pakliuvo į automobilio avariją ir ją ištiko koma. Paskui teko vartoti daug medikamentų, vaistų nuo skausmo ir dėl jų jos atsiminimai tapo labai migloti. Tėvas tvirtino, kad tai nieko tokio.

      Nieko tokio.

      Jos motina, kaip paprastai, nieko nežinojo apie Izabelos gyvenimą Džafare. Betė Tailer išvyko iš šalies prieš dešimt metų ir, nors atrodė patenkinta, kai Izabela atvykdavo pas ją paviešėti, joms abiem šiek tiek palengvėjo, kai Izabela pradėjo gyventi savo gyvenimą.

      Bet jei ji buvo ištekėjusi, ar jos mama apie tai nežinotų? Ar nebūtų dalyvavusi vestuvėse?

      Izabela įdėmiai pažvelgė į griežtą, tačiau patrauklų šalia stovinčio vyro veidą. Jis neatrodė jai kaip niekas. Moteris papurtė galvą. Ne, jos tėvai nebūtų jai apie tai melavę. Tam nebuvo jokios priežasties!

      – Aš paskambinsiu savo tėvui, – tarė ji ieškodama jo telefono numerio. – Jis žinos visą tiesą.

      Adanas įsitempė, tarsi ji būtų pliaukštelėjusi jam per veidą.

      – Ar nori man pasakyti, kad tavo tėvas tikrai žino, jog esi čia?

      Izabela suraukė kaktą.

      – Aš juk jau tai sakiau, ar ne?

      Adanas nusikeikė arabiškai. Iš jo lūpų išskriejęs keiksmažodis buvo toks bjaurus, žiaurus ir nešvankus, kad Izabela net krūptelėjo. Valstijose gyveno jau ilgiau nei metus – o gal jau beveik dvejus – ir buvo girdėjusi daug nešvankybių. Tačiau nebuvo pratusi girdėti keikiantis arabiškai. Gyvendama Džafare ji buvo lepinama ir saugoma – ir auklėjama taip, kad kada nors ištekėtų už galingo šeicho.

      Kol viską pakeitė nelaimingas atsitikimas.

      Jis čiupo telefoną jai iš rankų.

      – Tu jam neskambinsi.

      Izabela bandė atgauti telefoną, tačiau Adanas laikė jį pakėlęs taip, kad ji negalėtų pasiekti. Moteris sunėrė rankas ant krūtinės ir piktai pažvelgė į jį. Turėtų jausti palengvėjimą.

      – Tuomet spėju, kad meluoji, jog esame susituokę. Nes mano tėvas galėtų atskleisti tavo melą, ar ne?

      – Jei tau smagiau taip galvoti, žinoma, taip ir daryk. – Jis įsikišo telefoną į vidinę kišenę.

      Izabela stengėsi nespoksoti į tvirtus raumenis, kurie buvo matyti per jo marškinių V formos iškirptę. Jei būtų pamačiusi jį paplūdimyje, pamanytų, kad jo kūnas nuostabus. Dėl to nekilo jokių abejonių.

      Tačiau šis vyras buvo atšiaurus ir abejingas, todėl nereikėtų laikyti jo patraukliu. Be to, jis tikras melagis.

      – Jei tu dėl to nesibaimini, kodėl negaliu jam paskambinti? – metė iššūkį Izabela.

      – Nes ketinu pats tai padaryti, kai mes grįšime į Džafarą.