Ta pati, bet kita. Lynn Raye Harris

– džafarietis. Tamsūs plaukai, skvarbios tamsios akys ir oda, nubučiuota kaitrios dykumos saulės. Nors buvo apsirengęs tamsiai mėlynos spalvos marškiniais ir rusvai žalsvos spalvos kelnėmis, o ne dišdaša, dykuma tarsi atsispindėjo jo veide. Jis atrodė kaip žmogus, žinantis, ką reiškia gyventi ties civilizacijos riba. Izabela nesuprato kodėl, tačiau baimė užliejo ją didžiulėmis bangomis, kaulai virto drebučiais ir neleido pajudėti iš vietos.

      – Tu man pasakysi, – sušvokštė jis, – kodėl.

      Izabela sumirksėjo.

      – Kodėl? – pakartojo ji.

      Jai kažkaip pavyko atsistoti ant kojų. Atvykėlis buvo toks aukštas, kad Izabela net ir atsistojusi turėjo pakelti galvą, kad pažiūrėtų jam į akis. Širdis ėmė beprotiškai daužytis krūtinėje, nes ji staiga suprato, kad šis vyras siaubingai įpykęs.

      Ir tas pyktis nukreiptas į ją.

      Jis nužvelgė jos kūną. Kai jų žvilgsniai vėl susitiko, jo akyse liepsnojo neslepiamas pasišlykštėjimas.

      – Pažiūrėk į save, – tarė jis. – Atrodai kaip kekšė.

      Krūtinę šaltais pirštais suspaudusi baimė staiga pavirto kunkuliuojančiu pykčiu. Kokia tipiška Džafaro vyro reakcija. Kaip visiškai tipiška yra manyti, kad jis turi teisę ją kritikuoti vien todėl, kad ji yra moteris ir todėl, kad jis nesupranta jos pasirinkimo.

      Izabela išdidžiai išsitiesė. Atkišo smakrą, rankomis įsirėmė į klubus ir taip pat kaip atvykėlis įdėmiai jį nužvelgė. Tai buvo drąsus poelgis, tačiau jai nerūpėjo. Šiam vyrui ji neprivalėjo atsiskaitinėti.

      – Nežinau, kas toks manaisi esąs, tačiau mielai leisiu tau nešdintis iš čia velniop ir pasilikti savo nuomonę sau.

      Jo veido išraiška tapo pavojingai šalta.

      – Nežaisk su manimi, Izabela.

      Ji žengtelėjo atgal, o širdis ėmė daužytis pavojingai greitai. Jis pavadino ją vardu – tikruoju jos vardu – ir tai ją pribloškė, nors turbūt neturėjo. Akivaizdu, kad šis vyras pažįsta jos tėvą ir kažkaip ją atpažino. Galbūt jie buvo susitikę, tėvui tvarkant verslo reikalus. Galbūt per pobūvį ar vakarienę…

      Bet ne. Izabela jo nepažinojo. Be to, buvo tikra, kad nebūtų galėjusi pamiršti tokio vyro, jei nors kartą būtų jį sutikusi. Jis buvo per didelis, per daug išvaizdus ir dėjosi per daug svarbus. Tokio tikrai nebūtum galėjęs nepastebėti.

      – Kodėl turėčiau su tavimi žaisti? Aš tavęs net nepažįstu!

      Vyras prisimerkė.

      – Aš noriu žinoti, kaip tu čia atsiradai, ir noriu tai žinoti dabar.

      Izabela išsitiesė. Kaip jis drįsta ją šitaip tardyti, tarsi turėtų tam kokią nors teisę?

      – Kadangi esi toks protingas, tai sugalvok pats.

      Jis žengtelėjo į kambarį, ir šis pastebimai sumažėjo. Atvykėlis užėmė beveik visą erdvę. Jis užvaldė ir beveik visas jos mintis.

      Izabela norėjo atsitraukti, tačiau jau nebuvo kur. Be to, neketino sprukti kaip bailė. Kažkodėl tai jai atrodė gyvybiškai svarbu.

      – Tu nepadarei to viena, – tarė jis. – Kas tau padėjo?

      Izabela nurijo gumulą gerklėje.

      – Aš…

      – Bela, ar viskas gerai?

      Izabela metė žvilgsnį į staiga už nepažįstamojo tarpduryje išdygusį Grantą, prie šonų sugniaužusį kumščius. Jam įėjus, atvykėlis pasisuko į duris. Granto veido išraiška buvo rūsti, o žydrų akių žvilgsnis nežadėjo nieko gero priešais stovinčiam vyrui. Jis akivaizdžiai stengėsi įbauginti įsibrovėlį.

      Izabela galėjo iš karto Grantą įspėti, kad jam tai nepavyks. Vyras žiūrėjo į klubo vadovą ne ką švelnesniu žvilgsniu. Mergina šią akimirką mažiausiai norėjo, kad jie susimuštų, nes buvo tikra, kad Grantas bandys ją apginti. Buvo tikra ir dėl to, kad jis pralaimėtų. Paslaptingasis vyras spinduliavo kažką nenusakomai stipraus ir atšiauraus. Atrodė nuožmus ir nesutramdomas.

      – Man viskas gerai, Grantai, – pasakė Izabela. – Ponas… kaip tik ketino išeiti.

      – Visai neketinau to daryti, – atsakė šis puikia anglų kalba. Jo tartis ir balso tonas akivaizdžiai rodė, kad jis kilęs iš elitinės šeimos, iš tokios, kuri paprastai siųsdavo savo sūnus mokytis į Jungtinę Karalystę.

      – Manau, jums laikas eiti, – tarė Grantas. – Prieš grįžtant atgal į sceną, Belai reikia pailsėti.

      – Tikrai. – Taip sakydamas nepažįstamasis vėl pasisuko į Izabelą ir ji pajuto visą jo žvilgsnio galią. – Deja, į sceną ji negrįš. Izabela vyksta su manimi.

      Izabelą užliejo įniršio banga.

      – Aš neketinu…

      Jis siektelėjo ir sugniaužė jos ranką savo geležiniame kumštyje. Pirštų replės nebuvo skaudžios, tačiau tvirtos ir kontroliuojančios. Įsakmios.

      Izabela sukrėsta sustingo, nes nuo jo prisilietimo jai per kūną nubėgo drebulys.

      Tačiau ji jautė ne pasišlykštėjimą. Ir ne siaubą.

      Tai jai kažką priminė. Karštį ir troškimą, o giliai po jais – širdyje paslėptą liūdesį, dėl kurio jai norėjosi verkti.

      Negalėdama pajudėti ji bandė suvokti, kas vyksta.

      Kodėl?

      – Ei, – protestuodamas šūktelėjo Grantas. – Paleisk ją!

      Tą pačią akimirką Izabela pakėlė akis į nepažįstamąjį ir paklausė:

      – Kas tu?

      Jam per veidą nuslinko šešėlis, tačiau išraiška netrukus vėl tapo šalta ir neįskaitoma.

      – Ar tikrai tikiesi mane įtikinti, kad nežinai, kas aš toks?

      Izabelai per kūną ritosi pykčio ir nevilties bangos. Čia buvo kažkas ne taip. Kažkodėl tas vyras jautė jai neapykantą. Šis vyras jos nekenčia, o ji net nežino kodėl. Nežinia kaip ji sukaupė visas jėgas ir ištraukė savo ranką iš jo gniaužtų.

      Apsikabinusi save per liemenį Izabela tarsi prisidengė apsauginiu skydu. Negalėjo pakęsti to jausmo – pykčio ir liūdesio mišinio, kuris prieš akimirką ėmė tekėti jos gyslomis. Negalėjo kovoti su karščio bangomis, kurios, rodėsi, užliejo ją iki nervų galiukų. Beprotiškos sumaišties. Triuškinamos nevilties.

      Grantas kažkur dingo, tačiau Izabela žinojo, kad jis išėjo tik tam, kad pasikviestų vieną iš klubo tvarkdarių. Jis grįš bet kurią akimirką, ir įsibrovėlis atsidurs gatvėje ant savo arogantiškos sėdynės. Ir jai tikrai bus smagu į tai pasižiūrėti.

      – Žinoma, kad aš tavęs nepažįstu, – pratrūko Izabela.

      – Priešingai, – suurzgė jis, o akyse užsidegė keista liepsna, – tu mane pažįsti labai gerai.

      Tikrumas, su kuriuo jis tai pasakė, suvirpino širdį. Jis – tikras beprotis. Žavus, tačiau vis tiek beprotis.

      – Neturiu supratimo, kodėl taip manai.

      – Nes, – atsakė jis sunkiai slėpdamas pyktį, – tu esi mano žmona.

      Antras skyrius

      Izabela žiūrėjo į jį prasižiojusi. Atrodė kaip į krantą išmesta žuvis. Geriau apibūdinti ir neišeitų. Jei nebūtų žinojęs tiesos, Adanas tikrai būtų pamanęs, kad ji sukrėsta. Jis vyptelėjo. Kas būtų