Kaip išvesti jį iš proto. Jill Shalvis

bakstelėjo jai per nosį.

      – Išsipurvinai.

      Ak, nereikia. Reinė įsivaizdavo, kad atrodo puikiai.

      – Maniau, kad tau patinka purvinos mergaitės.

      Tą akimirką, kai ištarė šiuos žodžius, būtų galėjusi nusikąsti sau liežuvį. Praėjusį mėnesį jis buvo ant GQ žurnalo viršelio – dailiai išsitiesęs viename Los Andželo paplūdimyje ant smėlio.

      Kartu su keturiomis, tokiomis pat smėlėtomis moterimis.

      Reinė nusipirko tą prakeiktą žurnalą, kuris iš tiesų ją sunervino. Aišku, kad Markas suprato, nes jo veide pasirodė plati šypsena. Ji pasitrynė nosį, bet tikriausiai padarė tik dar blogiau, nes jo šypsena paplatėjo.

      – Čia, – jis perbraukė jos nosies tiltelį.

      Iš taip arti buvo sunku nepastebėti, koks gražus yra Markas Diegas.

      Arba kaip skaniai kvepia.

      Arba kaip prabangiai atrodo.

      Ir visa tai siaubingai erzino.

      – Nuvaliau, – pasakė Markas. – Dėl šito muilo ant tavęs ne kažin ką galiu padaryti. Sutvarkykime ir šitą.

      Ir jai nespėjus jo sulaikyti, Markas truktelėjo permirkusią kepuraitę, blykstelėjo patenkintu žvilgsniu, išvydęs baisius jos plaukus, ir uždėjo jai savo kepuraitę. Žinoma, Mamutų klubo. Ranka persibraukė blizgančius juodus plaukus, truputį juos suvėlė, bet atrodė seksualiai.

      Reinė nusiplėšė kepuraitę.

      – Man patinka Antinai. Jie yra mano mėgstamiausia komanda.

      Po jos žodžių abu Marko žaidėjai nusisuko nuo Todo ir įsispoksojo į ją. Reinė nesuprato, ar taip nutiko dėl to, ką ji pasakė, ar dėl to, kad niekas taip įžūliai nekalbėjo su bebaimiu jų lyderiu.

      – Neįsižeiskite, – tarė ji jiems.

      – Nieko tokio, – nusišypsojo Keisis ir ištiesė jai ranką, prisistatė.

      Džeimsas padarė tą patį.

      Jie abu iš karto patiko Reinei: ne dėl to, kad buvo garsūs ir velniškai žavūs – o jie tikrai tokie buvo, – bet dėl to, kad atrodė visai nekalti, jeigu lygintume su vyriausiuoju jų treneriu. Šis atrodė labai pavojingas. Reinė pasijuto šiek tiek nepatogiai, tikriausiai dėl kūną merkiančio muiluoto vandens.

      O gal dėl to, kad Markas įdėmiai ją stebėjo – taip, kaip žaidimą ant ledo – o šitą ji žinojo, nes žiūrėjo jo žaidimus. Visut visutėlius.

      – Iš kur pažįsti trenerį? – paklausė Džeimsas.

      Reinė pažvelgė Markui į akis. Na, gal ne visai į akis, nes jis tebesislėpė po tamsintais Oakleys akiniais, kurie greičiausiai kainuoja daugiau nei ji per mėnesį išleidžia pirkiniams.

      – Mes iš anksčiau pažįstami.

      Marko veide vėl blykstelėjo šypsenėlė.

      – Reinė su mano broliu Riku lankė tą pačią mokyklą, – jis nutilo, aišku, laukė, kad ji dar ką nors pridurtų.

      Ačiū, nereikia, nes vienintelis dalykas, kurį ji gali pasakyti, yra: Ir vieną kartą aš norėjau su juo permiegoti, o jis mane atstūmė.

      Vėliau jiedu, aišku, matėsi kelis kartus, kai Markas buvo grįžęs į miestą aplankyti brolio ir tėvo. Vieną kartą – kai jai buvo dvidešimt vieni, vietiniame policininkų susibūrime, kuriam Markas vadovavo. Jie šoko lėtą šokį ir oras tarp jų net spirgėjo. Trauka buvo labai didelė: Reinė matė Marko akyse, kad jis jautė tą patį, ir tirpo nuo jo dėmesio. Bet Reinė negalėjo atsikratyti mirtinos gėdos, kurią patyrė per nevykusį šešioliktąjį gimtadienį, todėl atsiprašė ir paliko Marką. Ji matė jį dar kelis kartus ir visi atsitiktiniai susitikimai buvo tokie pat.

      Fizikos dėsniai nesikeičia. Saulė kyla. Ir leidžiasi. O ją visada beprotiškai trauks Markas Diegas.

      Paskutinis atsitiktinis susitikimas įvyko prieš dvejus metus. Jie ir vėl, galima sakyti, pametė vienas kitą po lėto šokio per kalėdinę miesto šventę. Jis rodė susidomėjimą visomis kūno linijomis ir viena net labiau nei kitomis, bet Reinė ir vėl vadovavosi savisaugos taisykle.

      – Tai jūs draugai? – Dabar jau ne tik jos, bet ir Marko pasiteiravo Džeimsas. – Ar?.. – Jis pamojo pirštu pirmyn atgal ir tuo pat metu pakraipė antakius.

      Markas tik žvilgtelėjo į jį, nieko daugiau, ir Džeimsas užsičiaupė.

      Įspūdinga.

      – Nė vienas iš jų, – Reinė ryžtingai pasakė Džeimsui ir pabandė išgręžti marškinių kraštelį, nepaisydama fakto, kad Markas stovi pernelyg arti, įsibrovęs į jos asmeninę erdvę.

      – Prabėgo daug laiko, – tarė jis, – tu atrodai…

      – Visa permirkusi? – paklausė Reinė.

      Marko akys degino ir Reinė viduje pajuto virpulį. Prakeikimas, jis vis dar veikia ją. Markas nusišypsojo, o ji prisimerkė, išdrįso pažvelgti į jį, bet Marko neapkvailinsi.

      – Kitokia, – galiausiai ištarė jis. – Tu atrodai kitokia.

      Taip, ji supranta, kad atrodo kitaip nei žavios moterys, kurias ji matė įsikibusias jam į parankę žurnaluose ir interneto puslapiuose.

      – Gera tave matyti, – pasakė Markas.

      Reinė norėjo tikėti, kad tai tiesa, bet su siaubu suprato, kad iš tikrųjų palinko prie jo, sužavėta kvailos magnetinės traukos. Bet ji tebuvo nuo žavesio sutrikusi trenerė. Iškėtusi rankas apkabino jį, tarsi visą laiką būtų ketinusi tik tai ir daryti. Spustelėjusi didžiulį, šiltą, tvirtą kūną Reinė stengėsi, kad kuo daugiau muiluoto vandens susigertų į jo marškinėlius.

      – Tave taip pat gera matyti, – jos lūpos priartėjo prie jo ausies, palietė lezgelį.

      Markas suakmenėjo nuo prisilietimo, bet nebandė išsilaisvinti, jis apkabino ją, įkalino savo glėbyje. Kad jį kur velnias, sujaudintas Reinės kūnas nubudo, buvo panašu, tarsi ji būtų laukusi jo sugrįžtant.

      – Taip, tu kitokia, – sumurmėjo jis ir padarė tą patį, ką ir ji – priglaudė lūpas prie jos ausies, privertė virpėti. – Mažos katytės užauga ir užsiaugina nagučius.

      Kai Reinė prapliupo kvatoti, jis sukando jos ausies lezgelį.

      Ji aiktelėjo, bet jis apramdė skausmą liežuviu, priversdamas ją dar kartą aiktelėti.

      – Minėjai, kad ieškai Riko, – sugebėjo išspausti ji ir išsilaisvino iš glėbio. – Jis biure.

      Ir tada kiek įmanydama išdidžiau nuėjo, sportbačiai žliugsėjo, vanduo varvėjo nuo nosies, be to, ji numanė, kad pro permirkusias trumpas kelnes siaubingai persimato užpakalis.

      Antras skyrius

      Susitikęs su broliu Markas kartu su savo žaidėjais grįžo prie visureigio, nesuko prie pakrantės, bet patraukė tolyn, per banguojančias kalvas.

      Reinė Sonders, šventas šūde. Kalbos apie bombą iš jo praeities. Susitikimas su ja buvo it netikėtas smūgis: jos šypsena, jos šortukai. O kojos…

      Kažkada ji buvo tikrai miela mergaitė jo gyvenime. Jaunėlio brolio draugė, kuri visada jam nusišypsodavo. Ji jam patiko, patiko taip, kaip bet kuriam paaugliui gali patikti kas nors kitas, jeigu ne jis pats. Mokyklos laikais ji visada buvo jo pasaulio pakraštyje ir jis laikydavo ją to pasaulio dalimi. Kol ji viską pakeitė – iš mielo, mažo vaiko virto karšta paaugle.

      Naktis, kai ji pasirodė jo koledžo bendrabučio kambaryje, tapo sukrėtimu