Kaip išvesti jį iš proto. Jill Shalvis

padėsiu, – atsakė Todas ir Reinė suprato, kas bus: jis sėlino prie klykiančios Šerės su kibiru putoto vandens.

      Šerė čiupo žarną ir atstatė į jį it ginklą.

      – Palik kibirą ir niekas nenukentės. Noriu pasakyti, tu nenukentėsi.

      Todas juokėsi iš jos ir mojavo kibiru kaip raudona vėliava priešais bulių.

      – Gerai gerai, – tarė Reinė ir atsistojo tarp jų. – Jau vėlu.

      Ji žinojo, kad Todas dar keletą valandų turės padirbėti šeimai priklausančiame restorane. O Šerė, praleidusi pamokas, turėjo atlikti milijonus namų darbų. Mergaitei virš žandikaulio buvo matyti gyjanti mėlynė ir dar kelios virš alkūnės: panašu, kad ją kažkas gerai papurtė.

      Reinė spėjo, kad tai tėvo darbas. Visi žinojo, kad Martinas yra šlykštus alkoholikas, bet niekas nenorėjo apie tai kalbėti, ypač Šerė, gyvenanti tik su motina, išskyrus tas naktis, kai ši įsileidžia vyrą į namelį-priekabą.

      – Jis mane pavadino kaliause, – Šerė dūrė pirštu Todo pusėn. – Už tai jis atsakys savo apgailėtina šikna.

      – Kaip kalbi, – pastebėjo Reinė.

      – Gerai, savo apgailėtinu užpakaliuku. Jo apgailėtinas užpakaliukas už tai atsiims.

      – Aš sakiau, kad tavo kojos tokios ilgos, kaip kaliausės, – iš už Reinės atsiliepė Todas. – Nesakiau, kad tu kaliausė.

      Šerė kone suurzgė ir iškėlė žarną.

      – Liaukis! – suriko Reinė. – Jeigu jį aplaistysi, neapsisaugosi nuo keršto.

      – Teisingai, – Todas linktelėjo lyg koks tuščiagalvis. – Kerštas.

      Reinė sukosi užčiaupti Todo, kai Šerė puolė su žarna ir sugriebė Todą.

      Reinė nuleido rankas. Jiedu nusidirbo ir nusipelnė nuleisti garą. Ji pasitraukė nuo jų, bet stabtelėjo, kai didžiulis, žvilgantis sunkvežimis įsuko į aikštelę.

      Kaip tik tada Todo kibiro turinys pasiekė Reinę. Ji įkvėpė iš nuostabos, kai šaltas, muiluotas vanduo permerkė kiaurai, staigiai atsisuko ir įsmeigė akis į susigėdusį paauglį, laikantį begėdiškai tuščią kibirą.

      – O, varge, – suvapėjo jis. – Atsiprašau, bet tu sustojai ten, kur nereikia!

      – Dabar tai tau bus labai blogai, – papikdžiugiavo Šerė. – Tu sušlapinai Reinės plaukus. Žinai, kiek prireiks laiko, kol tie jos plaukai vėl bus sutvarkyti?

      Dėl plaukų Šerė buvo teisi. Reinė nusibraukė juos nuo veido, pasitaisė Antinų kepuraitę. Jos rudi, garbanoti plaukai susisukdavo nuo lietaus arba drėgno oro, arba net tada, kai Reinė neteisingai kvėpuodavo. Dabar neabejojo, kad plaukai priminė voverės uodegą.

      – Viskas gerai. Tik… susitvarkykite, – pasakė Reinė, stebėdama sustojusį visureigį.

      – Pažiūrėk ten, – su pagarba balse ištarė Todas ir Reinės plaukų katastrofa nugrimzdo užmarštin. – Gražutis visureigiukas.

      Šliuksėdama sportiniais bateliais Reinė patraukė prie visureigio. Jautė, kaip vanduo upokšniais žliaugė per kūną, kai atsivėrė vairuotojo pusės langas.

      – Atleiskite, – mandagiai tarė Reinė, jausdamasi kaip permirkusi žiurkė, – mes jau užsidarėme. Mes… – ir nutilo.

      Vairuotojas buvo užsidėjęs Mamutų kepuraitę ir gerai saulę atspindinčius Oakleys akinius, kurie slėpė veidą nuo žmonių. Bet Reinė puikiai jį pažino ir širdis akimirksniu sustojo.

      Vyriškis, kurį ką tik stebėjo.

      Markas Diegas.

      Dėvėjo baltus marškinėlius su sagutėmis, šie sensacingai paryškino tamsią odą ir plačius pečius. Ranka rašyta iškaba už Reinės skelbė Automobilio plovimas – 10 dolerių, bet Markas Diegas išsitraukė šimtinę. Ji įsmeigė į banknotą akis, buvo apstulbusi.

      – Nesijaudinkite dėl plovimo, – pasakė žemu, ramiu balsu, kuris buvo kaip išlaikytas viskis – tas pats balsas, kaitinęs jos svajones paauglystėje.

      Jis jos nepažino.

      Žinoma, kad nepažino. Reinė buvo su kepuraite, akiniais nuo saulės, muilo putomis permirkusi iki paskutinio siūlelio, o ką jau kalbėti apie drabužius – kaip tikra apsileidėlė. Priešingai nei Markas, jis buvo panašus į gundantį ledinuką. Brangų saldainiuką.

      Niekšas.

      – Man tik reikia vietos automobiliui, – pasakė ir apdovanojo šypsena, kuri, Reinė žinojo, tikriausiai drėkino merginų kelnaites ir audrino tokius pat temperamentingus, per daug savimi pasitikinčius sportininkus. – Atvažiavau pasimatyti su Riku Diegu.

      – Automobilį gali palikti čia, kur jis stovi, – atsakė Reinė.

      Jis išjungė variklio degimą ir išlipo iš sunkvežimio – du metrai tvirto, stipraus ir dailiai raumeningo žavesio. Išlipo ir dar du vyrukai, Todas, stovėdamas už Reinės, prikando liežuvį.

      – Keisis Reinoldsas! Džeimsas Vaskesas! O, varge, jūs, vyručiai, pavarot!

      Keisiui, Mamutų dešiniojo krašto puolėjui, dvidešimt dveji, jis pats jauniausias komandoje. Laisvu laiku atrodė, vaikštinėjo ir kalbėjo kaip banglentininkas iš Kalifornijos. Dėvėjo laisvus krepšininko šortus ir marškinėlius trumpomis rankovėmis iš banglentininkų parduotuvėlės Keiko saloje ir užsidėjęs atbulomis apsuktą Mamutų kepuraitę.

      Džeimsas – kairysis komandos puolėjas. Nors dvidešimt ketverių, jis buvo ne mažiau pašėlęs nei Keisis, bet nepanašus į banglentininką, labiau į futbolo puolėją iš Nacionalinės futbolo lygos. Dėvėjo mėlynus apsmukusius džinsus ir prigludusius šilko marškinėlius, kurie aptempė ir pabrėžė kiekvieną jo raumenėlį.

      Jei Reinė būtų nežinojusi, kad jiedu dalyvavo garsiose muštynėse bare, būtų tai atspėjusi iš baisiai juodos Keisio akies, mėlynės ir rando ant Džeimso žandikaulio. Jie vis tiek atrodė milijono verti sportininkai ir šypsodamiesi paspaudė Todo ranką.

      Atrodė, kad vaikis tuoj nualps.

      Markas ir du jo žaidėjai seniai laisvai bendravo vienas su kitu, bet kas viršesnis, buvo aiškiai matyti. Markas buvo viršiausias – ir jis neatitraukė įdėmių akių nuo Reinės.

      Šūdas.

      Ji nusisuko, bet jis sugriebė jos ranką ir apsuko šlapią nugarą. Reinė galvojo, kaip išsivaduoti.

      Ar įspirti jam.

      Tarsi perskaičius jos mintis Marko lūpos suvirpėjo.

      – Atsipalaiduok, – sumurmėjo ir nuėmė jos akinius.

      Reinė susiraukė priešais saulę, o Marko lūpose pasirodžiusi seksuali šypsena sukėlė gūsį nelauktų jausmų.

      – Nelengva pripažinti, – pasakė jis, – bet blogiausi bruožai visada išlenda. Reine Sonders, pasižiūrėk į save.

      Kiti toliau apsimestinai artimai šnekučiavosi. Markas banknotu paplekšnojo Reinės Antinų kepuraitę ir lėtai pakraipė galvą, lyg negalėtų patikėti, kad ji gali nešioti ne Mamutų kepuraitę.

      Ir staiga Reinė vėl pasijuto esanti ta kvaila, įsimylėjusi paauglė. Ketveri metai ją paveikė, o jis nesijaudino dėl sugniuždymo. Būtų nieko apie ją nesužinojęs, jei Reinė nebūtų įsmukusi į jo namus ir nesušokusi striptizo. Viskas būtų kaipmat užmiršta, nes jis tuo metu mėgavosi oraliniu seksu. Prie savo klaidos tą vakarą ji pridėjo dar kelias, apie kurias nenorėjo net galvoti. Niekada. Galiausiai