Geležies riteris. Julie Kagawa

stengdamiesi įbauginti ir pulti. Tačiau tai ir didžiausia jų silpnybė. Atkirsk po vieną ir jie pakriks. Atakuojamas spygliuotųjų riterių trijulės atšokau atgal ir pasiuntęs jų pusėn aštrių ledo šukių krušą mirtinai pakirtau du iš jų. Akimirką tuodu dar krūpčiojo, trečiasis tuo metu šoko į priekį pasitikdamas mano kardą ir šis perrėžė jam gerklę. Karys susmuko, juodi šarvai pabiro į šalis, o jo mirties vietoje iš žemės ėmė kaltis juodosios gervuogės. Kaip ir visus fėjūnus, mirtis grąžino jį į Niekadaniekada, jo tiesiog nebeliko.

      – Pasilenk, ledo berniuk! – už manęs suriko Pakas, aš paklusau ir pajutau, kaip virš galvos prašvilpė spygliuotojo riterio kardo ašmenys. Atsisukęs persmeigiau kariui krūtinę, o Pakas suvarė durklą į dar vieną, puolantį mane iš už nugaros. Akmenis apraizgė nauji juodųjų gervuogių ūgliai.

      Dabar liko vos trys spygliuotieji riteriai. Mudu su Paku tebestovėjome suglaudę nugaras, saugodami kiekvienas savo pusę, ir judėjome taip sutartinai, lyg būtume suaugę.

      – Žinai ką, – tarė Pakas šiek tiek šnopuodamas, – man tai primena laikus, kai vaikščiodami po požemius buvome užklydę į Duergaro miestą. Pameni, ledo berniuk?

      Išsisukęs nuo smūgio į šonkaulius atsilyginau priešininkui trenkdamas per galvą ir priverčiau jį atšokti per žingsnį.

      – Užsičiaupk ir kaukis toliau, Šaunusis Robinai.

      – Aha, atrodo, ir anąkart man taip sakei.

      Atrėmęs dūrį staigiai šokau pirmyn ir ašmenimis perrėžiau riteriui gerklę, tuo pat metu Pakas pripuolė prie priešininko ir susmeigė peilį jam tarp šonkaulių. Abu kariai subyrėjo į gabalus, o žuvusiųjų ginklai žvangėdami atsitrenkė į akmenis. Paskutinis gyvas likęs spygliuotasis riteris, vadas, kuris šaipėsi iš manęs prieš mūšį, pasileido bėgti.

      Iškėliau ranką ir burtams sukantis aplink mane paleidau tris ledinius durklus tolstančiam riteriui į nugarą. Jie susmigo dusliai dunkstelėję, spygliuotasis riteris žiopčiodamas griuvo į priekį. Kritęs ant kelių jis pakėlė galvą, o kai apėjęs aplinkui pažvelgiau jam į veidą, vaiskiai mėlynos jo akys buvo kupinos skausmo ir neapykantos.

      – Tikriausiai aš klydau, – sušvokštė jis, o subjaurotą burną paskutinį kartą perkreipė įžūlus šypsnys. – Jūs iki kaulų smegenų vis dar esate Žiemos princas. – Vadas nusijuokė, tačiau juokas labiau priminė kosulį užspringus. – Na, tai ko dar laukiate, jūsų didenybe? Užbaikite, ką esate pradėjęs.

      – Juk žinai, kad tavęs nepasigailėsiu. – Leidau Žiemos rūmų tuštumai mane užvaldyti, užšaldyti visus jausmus, numarinti bet kokią mintį apie malonę ar pasigailėjimą. – Tu bandei nužudyti Meganą, jeigu tave paliksiu gyvą, ir toliau stengsiesi pakenkti jos karalystei. Negaliu to leisti. Nebent čia, šioje vietoje, man prisieksi, kad išsižadi ketinimų nuskriausti Geležies karalienę, jos pavaldinius ir karalystę. Duok žodį ir aš dovanosiu tau gyvybę.

      Akimirką spygliuotasis riteris spoksojo į mane, paskui dar kartą springdamas nusikvatojo.

      – Kur tada man dėtis? – nusišaipė jis, o Pakas priėjo iš už nugaros ir ramiai pažvelgė į jį. – Kas priims mane, šitaip atrodantį? Mebė? Oberonas? Tavo mažulė puskraujė karalienė? – Atsikosėjęs jis nusispjovė ir ant akmenų tarp mudviejų ištiško tamsiai raudonos seilės. – Ne, jūsų didenybe. Jeigu mane paleisite, aš sugalvosiu, kaip prasibrauti prie Geležies karalienės, suvarysiu kardą jai į širdį ir kvatosiuosi, kai jie mane už tai užmuš. O jeigu pavyks išgyventi, sunaikinsiu kiekvieną geležies fėjūną, kurį tik sutiksiu savo kelyje, sukaposiu į gabalus, žudysiu tol, kol žemė permirks jų krauju, ir nesiliausiu, nepaliksiu nė vieno gyvo…

      Daugiau jis nieko nebepasakė, nes mano kardo ašmenys perrėžė jam gerklę, atskirdami galvą nuo kūno.

      Žuvusio spygliuotojo riterio vietoje išaugo gervuogių krūmas, tiesdamas į dangų išsiklaipiusias šakas, ir Pakas atsiduso.

      – Aha, viskas vyko panašiai, kaip aš ir tikėjausi. – Nusišluostęs durklą į kelnes jis atsisuko į bokštą ir jo apačioje užaugusias naujas gervuoges. – Kaip manai, ar kur nors netoliese sukiojasi jų ir daugiau?

      – Ne. – Susikišęs kardą į makštį nusisukau nuo buvusio savo Žiemos rūmų brolio. – Jie suprato, kad miršta. Nebuvo jokios prasmės slėptis.