Geležies riteris. Julie Kagawa

toliau – kėlė grėsmę Meganai ir netgi bandė atimti jai gyvybę. Todėl tapo mano asmeniniais priešais, o tai išties labai pavojinga.

      – Ką gi, – toliau postringavo Pakas dairydamasis po stovyklą, – prie laužo suskaičiavau šešis blogiukus, dar keli tikriausiai saugo teritoriją. Kaip nori juos sudoroti, prince? Galiu nuvilioti juos po vieną. Arba galime apsupti juos ir užpulti iš skirtingų pusių…

      – Jų tik septyni. – Traukdamas kardą žengiau iš už medžių ir patraukiau link stovyklos. Pakas atsiduso.

      – Arba galime imtis senos strategijos, kurią vadiname: „Eik tiesiai pas priešą“, – burbtelėjo jis pasivijęs ir žingsniuodamas koja kojon su manimi. – Na ir kvailas aš, maniau, kad įmanoma kaip nors kitaip.

      Per stovyklą nusirito nuostabos ir išgąsčio riksmai, bet aš nė nesistengiau likti nepastebėtas. Apsišarvavę grėsminga, mirtina tyla mudu su Paku drauge leidomės nuo pylimo link bokšto. Vienas sargybinis kaukdamas puolė mus, tačiau aš atrėmiau jo kardą, pervėriau ašmenimis jo šarvus ir apėjęs jį palikau susmukusį purve.

      Kol pasiekėme stovyklos vidurį, šeši spygliuotieji riteriai mūsų jau laukė, stovėjo išsirikiavę ir išsitraukę ginklus. Mudu su Paku priėjome ir ramiai sustojome ten, kur nesiekė laužo šviesa. Kurį laiką niekas nejudėjo.

      – Prince Ašai. – Spygliuotųjų riterių vadas vos pastebimai šyptelėjo – tai įžiūrėti buvo sunku, nes lūpų jis neturėjo, tik siaurą nedailų plyšį ten, kur turėjo būti burna – ir žengė į priekį. Jo akys, stiklinės ir vaiskiai žydros, šokinėjo nuo vieno prie kito. – Ir Šaunusis Robinas. Kaip netikėta sutikti jus čia. Jaučiamės pagerbti, tiesa, vaikinai? – Jo balse suskambo pašaipa, tačiau buvo girdėti ir vilties gaidelė, kai mostelėjo ranka į mišką už mūsų. – Naujienos apie mūsų žygdarbius tikriausiai jau plačiai pasklido, jeigu galingasis Žiemos princas ir Vasaros rūmų juokdarys leidosi mūsų ieškoti.

      – Ne visai. – Pakas vyptelėjo žiūrėdamas į jį. – Netyčia atsidūrėme šiose apylinkėse.

      Riterių vado šypsena išblėso, bet jam nespėjus nieko daugiau pasakyti, aš žengiau prie jo.

      – Jūs užpuolėte Geležies karalystę, – pasakiau, kai jis vėl pažvelgė į mane. – Pasikėsinote į Geležies karalienę, bandėte atimti jai gyvybę. Prieš jus nudėdamas noriu sužinoti – kodėl? Karas baigtas. Geležies karalystė daugiau nebekelia grėsmės, rūmai yra paskelbę paliaubas. Kodėl jų nepaisote?

      Akimirką spygliuotasis riteris spoksojo į mane, jo veidas buvo be menkiausios išraiškos. Galiausiai jo siauros lūpos išsiviepė.

      – O kodėl turėtume paisyti? – Jis gūžtelėjo pečiais ir mostelėjo į stovyklą. – Pažvelkite į mus, prince, – karčiai metė. – Mes neturime dėl ko gyventi. Rovanas miręs. Geležies karalius taip pat negyvas. Į Žiemos karalystę grįžti negalime, o Geležies karalystėje neišgyventume. Kur mums dabar dėtis? Niekas mūsų nebepriims.

      Jo pasakėlė skambėjo nykiai pažįstamai, visai kaip mano paties: ir aš buvau ištremtas iš savo paties rūmų, tačiau negalėjau įkelti kojos į Geležies karalystę.

      – Vienintelis dalykas, kuris dar liko, – kerštas, – tęsė pasakojimą spygliuotasis riteris, piktai mostelėjęs į savo paties veidą. – Trokštame užmušti kiekvieną geležinį šunsnukį, kuris su mumis šitaip pasielgė, o visų pirma – jų puskrauję karalienę. Tai buvo puikus bandymas, mums netgi pavyko nusigauti iki sosto menės, bet mažoji nenaudėlė pasirodė esanti stipresnė, nei mes įsivaizdavome. Paskutinę minutę buvome priversti trauktis. – Jis įžūliai kilstelėjo smakrą. – Vis dėlto mums pavyko užmušti kelis jos riterius ir net tuos, kurie leidosi mus vytis.

      – Vieno neįveikėte, – pasakiau tyliai ir jis kilstelėjo antakius. – Tas, kurį palikote gyvą, pranešė mums, kur esate ir ką padarėte. Turėjote įsitikinti, kad visi jūsų priešininkai negyvi, prieš keliaudami tolyn. Deja, suklydote kaip kokie naujokėliai.

      – Tikrai? Na, kitą kartą pasistengsiu prisiminti. – Jis nusiviepė žiūrėdamas į mane, persikreipė ir paniuro. – Na, tai papasakokite man, Ašai, – toliau kalbėjo jis, – ar judu iš širdies pasikalbėjote su juo, prieš jam numirštant? Judu abu atrodote labai patenkinti naująja Geležies karaliene ir be galo trokštate būti su ja. Ar jis išdavė jums paslaptį, kaip tapti tokiais kaip jie?

      Šaltai žvelgiau į spygliuotąjį riterį. Jo pašaipi šypsena dar paplatėjo.

      – Neapsimeskite, kad nežinote, apie ką aš kalbu, Ašai. Mes visi girdėjome tą istoriją, tiesa, vyručiai? Galingasis Žiemos princas nyksta iš meilės savo prarastajai karalienei ir pasižada rasti būdą, kad galėtų būti su ja Geležies karalystėje. Kaip jausminga. – Prunkštelėjęs spygliuotasis riteris palinko arčiau ir laužo šviesa apšvietė jo apdegusį sužalotą veidą. Blausioje šviesoje atrodė, kad žiūriu į lavoną. – Gerai įsižiūrėkite, jūsų kilnybe, – sušnypštė jis apnuogindamas išpuvusius geltonus dantis. Į mane tvoskė toks dvokas, kad vos susilaikiau nežengęs atgal. – Įdėmiai apsidairykite, įsižiūrėkite į mus visus. Štai kas nutinka mūsiškiams Geležies karalystėje. Manėme, jog galėsime būti tokie kaip jie. Tikėjomės rasti būdą susigyventi su geležimi ir neišnykti tada, kai žmonės liausis mumis tikėję. O dabar pažvelkite į mus. – Negyvas subjaurotas jo veidas pašaipiai persikreipė. – Esame monstrai, visai tokie, kaip jie. Geležies fėjūnai Niekadaniekada karalystę ėda it rūdys, jie tarsi maras, ir kol būsime čia, pasistengsime nugalabyti jų tiek, kiek pajėgsime. Taip pat jų karalienę ir visus, prijaučiančius Geležies karalystei. Jeigu mums pavyks sukelti dar vieną karą su geležies fėjūnais ir jų karalystė bus amžiams sunaikinta, visos mūsų kančios atsipirks.

      Prisimerkiau ir įsivaizdavau naują karą su geležies fėjūnais, dar vieną žudynių, kraujo ir mirties laikotarpį, kurio įvykių sūkuryje įkalinta Megana.

      – Baisiai klysti, jei manai, kad leisiu, jog tai nutiktų.

      Spygliuotasis riteris papurtė galvą, žengė žingsnį atatupstas ir išsitraukė kardą.

      – Verčiau jau būtumėte prisidėjęs prie mūsų, Ašai, – pareiškė jis apgailestaudamas, o kiti riteriai sujudę iškėlė ginklus aukštyn. – Galėjote prasibrauti į sosto menę ir ašmenimis perverti Geležies karalienei širdį. Turėjote įveikti savo silpnumą, Žiemos princas taip ir būtų padaręs. Bet jūs įsimylėjote ją, tiesa? Ir dabar esate pralaimėjęs kovą prieš Geležies karalystę, visai kaip ir mes. – Jis įdėmiai nužvelgė mane. – Galų gale, ne tokie jau mes ir skirtingi.

      Pakas labai garsiai atsiduso.

      – Tai ką, vaikinai, ketinate mus užkalbėti negyvai? – pasiteiravo ir spygliuotasis riteris dėbtelėjo į jį. – Ar pagaliau stosime į kovą?

      Vadas pamojavo ginklu ir juodi dantyti ašmenys sužvilgo liepsnų apšviesti. Tą patį padarė ir kiti jį supantys spygliuotieji riteriai.

      – Iš mūsų pasigailėjimo nesitikėkite, jūsų didenybe, – perspėjo jis, kai būrys ėmė artintis. – Jūs jau nebesate mūsų princas, o mes nebepriklausome Žiemos rūmams. Viskas, kuo tikėjome, pražuvo.

      Piktai šyptelėjęs Pakas pasisuko taip, kad mudu sustojome atgręžę nugaras vienas kitam prieš besiartinančius riterius. Iškėliau kardą ir, traukdamas į save ore tvyrančius kerus, leidau ledinei Žiemos jėgai mane užvaldyti. Nusišypsojau.

      – Pasigailėjimo reikia silpniesiems, – atrėžiau spygliuotiesiems riteriams, matydamas juos tokius, kokie iš tiesų ir buvo: bjaurastis, kurią reikėjo sunaikinti. – Aš jums parodysiu, kad manyje dar gyvas Žiemos rūmų princas.

      Spygliuotieji