Laikoma kalta. Tess Gerritsen

Tremeinas važiavo visą naktį, kol pradėjo brėkšti. Ritmingas ratų dunksėjimas į asfaltą, prietaisų skydelio švytėjimas, kažkokia iš radijo tyliai sklindanti melodija– viskas atrodė tarsi miglotas, labai blogas sapnas. Realu buvo tik tai, ką jis lėkdamas tolyn tamsiu greitkeliu vis kartojo garsiai ir mintyse.

      Ričardas miręs. Ričardas miręs.

      Pats išsigando nuo garsiai ištartų savo žodžių tamsiame automobilyje. Pakirdo iš transo. Pasižiūrėjo į laikrodį. Ketvirta ryto. Važiavo jau keturias valandas. Priekyje matėsi Naujojo Hampšyro ir Meino valstijų riba. Kiek valandų dar truks kelionė? Kiek mylių? Jis spėliojo, ar lauke šalta, ar oras kvepia jūra. Automobilis jam tapo baro kamera, uždara skaistykla, kurioje švietė žalios lemputės, sklido liftų ir prekybos centrų muzika. Jis išjungė radiją.

      Ričardas miręs.

      Miglotai prisiminęs telefono skambutį vėl mintyse išgirdo šiuos žodžius. Evelina nepasivargino sušvelninti smūgio. Jis vos spėjo atpažinti brolienės balsą, o ji iš karto pritrenkė jį žinia. Jokios įžangos, perspėjimo ar prašymo atsisėsti. Tik pliki faktai, pateikti Evelinos įprastu šnabždesiu. „Ričardas miręs,– pasakė ji.– Nužudytas. Moters…“

      O tada, kitu įkvėpimu: „Man reikia tavęs, Čeisai.“

      To jis nesitikėjo. Čeisas buvo pašalietis. Tremeinas, kuriam niekas nesivargindavo paskambinti. Tas, kuris susirinko daiktus ir išvyko iš valstijos, visam laikui palikęs šeimą. Brolis su trikdančia praeitimi. Čeisas– atstumtasis, Čeisas– balta varna.

      „Čeisas– pavargėlis“,– pagalvojo jis stengdamasis nuvaikyti miego voratinklius, grasinančius įvilioti jį į spąstus. Pravėrė langą, įkvėpė šalto oro, jūros ir pušų kvapo. Meino kvapo. Jis, kaip niekas kitas, atgaivino vaikystės prisiminimus. Akmenuoto paplūdimio naršymas iki kulkšnių jūros žolėse. Ką tik surinktų moliuskų geldelės, tarškančios kibire. Migloje aimanuojanti rūko sirena. Visa tai sugrįžo vienu vėjo gūsiu: vaikystės, gerų laikų kvapas, tų senų dienų, kai manė, kad Ričardas– pats drąsiausias, protingiausias ir geriausias brolis pasaulyje. Iki tų laikų, kai perprato tikrąją Ričardo prigimtį.

      Nužudytas. Moters.

      Vis dėlto žinia Čeiso nepritrenkė.

      Jis svarstė, kas ji tokia, kas galėjo sukelti jai tokį įniršį, kad suvarytų peilį jo broliui į krūtinę. Na, jis galėtų spėti. Nenusisekęs meilės romanas. Pavydas dėl naujos meilužės. Neišvengiamas išsiskyrimas. O tada kilęs pyktis, kad ja pasinaudota, jai meluota, įniršis, užgožęs sveiką nuovoką ir savisaugos instinktą. Čeisas galėjo papasakoti visą scenarijų. Jis netgi įsivaizdavo moterį, panašią į visas kitas, užklydusias į Ričardo gyvenimą. Žinoma, ji patraukli. Ričardui tai buvo labai svarbu. Tačiau nuo jos dvelkia kažkokiu beviltiškumu. Galbūt jos juokas kiek per garsus ar šypsena per daug dirbtinė, o raukšlelės apie akis atskleidžia, kad moteris po truputį vysta. Taip, moterį jis matė aiškiai. Tas vaizdas kėlė jam gailestį ir pasibjaurėjimą vienu metu.

      Ir pyktį. Kad ir kokį apmaudą jautė Ričardui, vis dėlto jie buvo broliai. Jie dalijosi tais pačiais prisiminimais, lėtai plaukiodavo ežere tingiomis popietėmis, eidavo pasivaikščioti molu, tyliai kikendavo tamsoje. Paskutinį kartą jie rimtai susipyko, bet tolimiausiame sąmonės kampelyje Čeisas visada manė, kad jie sugebės susitaikyti. Visuomet galima viską ištaisyti ir vėl būti draugais.

      Taip galvojo iki nelemto Evelinos skambučio.

      Tarsi potvynis per pilnatį sukilo pyktis. Visos galimybės prarastos. Jau negalės pasakyti: „Man tu labai svarbus.“ Ar: „Prisimeni, kai…“ Kelias priešakyje susiliejo. Čeisas sumirksėjo ir tvirčiau suspaudė vairą.

      Pamažu kylant saulei važiavo toliau.

      Dešimtą ryto pasiekė Bas Harborą. Vienuoliktą jau stovėjo „Dženi B“, atsukęs veidą į vėją, rankomis įsikibęs į kelto turėklus. Tolumoje Šeperdo sala kaip žema žalia kupra kilo iš miglos. „Dženi B“ laivapriekis kilnojosi per bangas ir Čeisas pajuto gerkle kylantį pažįstamą šleikštulį. „Visada kamuojamas jūros ligos“,– pagalvojo jis. Jūreivių šeimoje Čeisas buvo sausumos žmogus, sūnus, kuriam patiko jausti tvirtą žemę po kojomis. Lenktynių prizai visada atitekdavo Ričardui. Vienos burės laivais, šliupais– nesvarbu, kokios klasės,– Ričardas visada laimėdavo. Šiuose vandenyse jis ištobulino savo įgūdžius, išmoko laviruoti, svyruoti į šalis ir šūkauti nurodymus kitiems. Burę aukštyn, burę žemyn. Čeisui visa tai atrodė nesuprantamos kvailystės. Ir dar tas apgailėtinas šleikštulys…

      „Dženi B“ švartuojantis jis giliai įkvėpė sūraus oro ir pajuto, kaip rimsta skrandis. Įsėdo į automobilį ir laukė, kol galės išvažiuoti iš kelto. Prieš jį stovėjo aštuoni automobiliai. Jų numerių lentelės rodė, kad jie iš kitos valstijos. Regis, pusė Masačusetso kiekvieną vasarą vyksta į šiaurę. Beveik galėjai išgirsti, kaip Meinas dejuoja nuo visų tų prakeiktų mašinų svorio.

      Keltininkas pamojo jam važiuoti. Čeisas įjungė pavarą ir užkilo rampa į Šeperdo salą.

      Nustebo, kad per tiek metų ši vieta beveik nepasikeitė. Tie patys seni pastatai Jūros gatvėje: Salos kepykla, bankas, Ficdžeraldo kavinė, „Five and dime“– pigių niekučių krautuvėlė, Lepino universalinė parduotuvė. Keliose vietose atsirado naujų vardų. Grožio salonas „Vogue“ dabar tapo „Goramo knygomis“, namų apyvokos reikmenų parduotuvę pakeitė antikvariatas ir nekilnojamojo turto agentūra. O varge, kiek pokyčių per turizmą.

      Už kampo pasuko į Kalkakmenio gatvę. Kairėje, tame pačiame sename plytiniame name buvo įsikūrusi laikraščio „Salos šauklys“ redakcija. Čeisas mintijo, ar viduje kas nors pasikeitę. Jis gerai prisiminė šią vietą: dekoratyvines alavo lubas, nušiurusius stalus, sieną, nukabinėtą leidėjų Tremeinų portretais. Mintyse aiškiai regėjo tą vaizdą, netgi matė „Remingtono“ rašomąją mašinėlę ant tėvo stalo. Žinoma, „Remingtonai“ jau seniai bus dingę. Dabar ten tikriausiai stovi prašmatnūs vienodi kompiuteriai. Na, bent jau taip Ričardas vadovautų laikraščiui. Keistų sena į nauja.

      O dabar reikalingas kitas Tremeinas.

      Čeisas važiavo toliau. Pasuko į Kaštonų kalvą. Puse mylios aukščiau, netoli aukščiausios salos vietos, stovėjo Tremeinų rūmai. Jie jam primindavo milžinišką geltoną vestuvinį tortą, papuoštą Viktorijos laikų bokšteliais ir imbierinio meduolio gabalėliais. Dabar namas atrodė pilkai baltas. Liūdnas ir nublukęs. Čeisui netgi labiau patiko, kai jis buvo geltonas it vestuvinis tortas.

      Jis pastatė automobilį, iš bagažinės išsiėmė lagaminą ir nužingsniavo takeliu. Dar nepasiekus verandos laiptų, durys atsivėrė ir tarpduryje išdygo Evelina.

      – Čeisai! – sušuko ji. – Ak, Čeisai, pagaliau atvykai. Ačiū Dievui, tu čia.

      Iš karto puolė jam į glėbį. Jis nevalingai ją apkabino, pajuto virpantį jos kūną ir šiltą kvėpavimą į kaklą. Leido jai laikytis įsitvėrus, kiek ji norėjo.

      Pagaliau atsitraukusi Evelina pažvelgė jam į akis. Tos spindinčios žalios akys tebestulbino jį. Medaus šviesumo plaukai iki pečių buvo supinti į prancūzišką kasą. Veidas patinęs, nosis paraudusi. Ji mėgino užmaskuoti tai kosmetika– ant šnervių liko rožinės pudros, o ant skruosto– tamsus blakstienų dažų dryžis. Čeisas negalėjo patikėti, kad priešais jį gražioji brolienė. Nejaugi Evelina iš tikrųjų gedi?

      – Žinojau, kad atvažiuosi, – sušnibždėjo ji.

      – Išvykau iš karto po tavo skambučio.

      – Ačiū, Čeisai. Nenumaniau į ką daugiau kreiptis… – Ji žengė atatupsta ir pasižiūrėjo į jį. – Vargšeli, tu tikriausiai išsekęs. Užeik vidun, išvirsiu kavos.

      Jie įžengė