Laikoma kalta. Tess Gerritsen

p>1

      Jis paskambino dešimtą vakare, tuo pat metu kaip ir visada.

      Net neatsiliepusi Miranda numanė, kad tai jis. Taip pat žinojo, kad jei nepakels ragelio, telefonas skambės, kol įkyrus jo garsas išves iš proto. Žingsniuodama po miegamąjį galvojo: „Neprivalau atsiliepti. Nebūtina su juo kalbėtis. Nesu jam skolinga nė sudilusio skatiko.“

      Telefonas nutilo. Miranda sulaikė kvapą tikėdamasi, kad šį kartą jis nusileis, šįsyk supras, kad ji kalbėjo rimtai.

      Vėl sudžergždęs telefonas privertė krūptelėti. Kiekvienas skambtelėjimas tarsi švitrinis popierius brūžino įtemptus nervus.

      Negalėjo daugiau to pakęsti. Jau keldama telefono ragelį žinojo, kad daro klaidą.

      – Alio?

      – Pasiilgau tavęs, – tyliai ištarė jis. Tas pats šnabždesys, ligi skausmo pažįstamas ir artimas.

      – Nepageidauju, kad man daugiau skambintum, – pasakė ji.

      – Nesusivaldžiau. Visą dieną norėjau su tavimi pasikalbėti. Miranda, be tavęs jaučiausi košmariškai.

      Ji pajuto, kaip tvenkiasi ašaros. Giliai įkvėpė, kad nepravirktų.

      – Nejaugi negalime pabandyti dar kartą? – maldavo jis.

      – Ne, Ričardai.

      – Prašau. Šįsyk viskas bus kitaip.

      – Niekas niekada nepasikeis.

      – Ne! Pasikeis…

      – Tai buvo klaida. Nuo pat pradžių.

      – Tu vis dar myli mane. Žinau, kad myli. O varge, Miranda, visas šias savaites buvome kartu, kas dieną mačiau tave darbe ir negalėjau prie tavęs prisiliesti. Netgi pabūti su tavimi vienumoje…

      – Daugiau nereikės viso to patirti, Ričardai. Juk įteikiau tau prašymą išeiti iš darbo. Aš tikrai noriu pasitraukti.

      Ragelyje ilgą laiką buvo tylu, tarsi jos pasakymas būtų smogęs jam į paširdžius tikrąja to žodžio prasme. Ji pasijuto pakylėta ir kalta tuo pat metu. Kalta, kad pagaliau išsilaisvino ir tapo nepriklausoma.

      Jis tyliai ištarė:

      – Aš pasakiau jai.

      Miranda tylėjo.

      – Ar girdi mane? – paklausė jis. – Aš pasakiau jai viską apie mus. Susitikau su savo advokatu. Pakeičiau sąlygas…

      – Ričardai… – lėtai prabilo ji. – Dabar tai neturi jokios reikšmės. Nesvarbu, tu vedęs ar išsiskyręs, aš nenoriu daugiau tavęs matyti.

      – Tik vieną kartą.

      – Ne.

      – Aš atvažiuoju. Tuoj pat…

      – Ne.

      – Privalai su manimi susitikti, Miranda!

      – Nieko aš neprivalau! – sušuko ji.

      – Būsiu po penkiolikos minučių.

      Negalėdama tuo patikėti Miranda žiūrėjo į telefoną. Jis padėjo ragelį. Po galais, jis padėjo ragelį ir po penkiolikos minučių belsis į jos duris. Jai pavyko paskutines tris savaites oriai dirbti šalia jo, mandagiai šypsotis ir neutraliai kalbėti. O dabar jis atvažiuos ir nuplėš jos savitvardos kaukę; vėl abu atsidurs ten pat, įsisuks į tas pačias pinkles, iš kurių ji ką tik sugebėjo išsiveržti.

      Miranda prilėkė prie drabužinės ir išsitraukė sportinį nertinį. Turėjo nuo jo pabėgti. Kur jos nerastų, kur būtų viena.

      Ji išsiveržė pro priekines namo duris, nusileido prieangio laiptais ir pradėjo greitai, niršiai eiti Gluosnių gatve. Pusę vienuoliktos vakaro kaimynai jau ruošėsi gulti. Eidama pro langus matė šviesas, šeimos narių siluetus įvairiomis pozomis, kai kur spragsinčią židinio liepsną. Pajuto vėl kylantį pavydą, troškimą priklausyti mielai bendrai visumai, žarstyti savojo židinio žarijas. Kvailos svajonės.

      Drebėdama apglėbė save rankomis. Oras buvo vėsus– gana įprastas rugpjūčiui Meine. Ji ėmė pykti. Širdo, kad šalta. Niršo, jog buvo priversta išeiti iš namų. Pyko ant jo. Bet nesustojo, ėjo toliau.

      Pasiekusi Beivju gatvę pasuko į dešinę, jūros link.

      Nuo vandens ritosi migla. Uždengdamas žvaigždes niūrus rūkas slinko gatve. Miranda paskendo migloje, sukančioje ją verpetais. Iš kelio pasuko į takelį, juo nuėjo iki granitinių, dabar slidžių nuo miglos, laiptų. Apačioje, akmenuotame paplūdimyje, stovėjo medinis suolelis, kurį laikė savu. Čia ir atsisėdo, prisitraukė kelius prie krūtinės ir įsmeigė akis į jūrą. Kažkur įlankoje supdamasis ant bangų girgždėjo plūduras. Vos įžiūrėjo žalią švyturio šviesą, blykčiojančią rūke.

      Jis jau turėtų būti prie jos namo. Miranda svarstė, ar ilgai jis belsis į duris. Gal iki jos kaimynas ponas Lanzo pradės skųstis. O gal pasiduos ir grįš namo, pas žmoną, sūnų ir dukrą.

      Ji atrėmė kaktą į kelius stengdamasi ištrinti iš minčių laimingos Tremeinų šeimos vaizdelį. Nors savo šeimą Ričardas apibūdino kitaip. Sakė, kad ji ant subyrėjimo ribos. Tik dėl meilės vaikams, Filipui ir Kesei, jis neišsiskyrė su Evelina prieš keletą metų. Dabar dvyniams devyniolika. Gana suaugę sužinoti tiesą apie tėvų santuoką. Tačiau dabar jis negali skirtis, nes jaudinasi dėl Evelinos, savo žmonos. Jai reikia laiko apsiprasti, ir jei Miranda bus kantri, jei mylės jį taip, kaip jis myli ją, viskas išsispręs…

      „O, taip. Argi ne puikiai viskas išsisprendė?“

      Miranda tyliai nusijuokė. Pakėlė galvą, pasižiūrėjo į jūrą ir dar kartą nusijuokė, ne isteriškai, bet su palengvėjimu. Jautėsi, tarsi būtų ką tik atsigavusi po ilgos karštinės; protas aštrus, vėl gali blaiviai mąstyti. Veidą maloniai drėkino migla, šaltas jos prisilietimas valė Mirandos sielą. Kaip jai reikėjo tokio apsivalymo! Mėnesių mėnesius kaltė gulė ant jos sluoksniais tarsi purvas, kol po visais nešvarumais ji vos galėjo įžiūrėti save, savo tikrąjį „Aš“.

      Dabar viskas baigta. Šį kartą iš tikrųjų baigta.

      Miranda nusišypsojo jūrai. „Mano siela ir vėl priklauso man“,– pagalvojo. Ją apėmė ramybė, kokios seniai nebuvo jutusi. Ji pakilo ir pajudėjo namų link.

      Už dviejų kvartalų nuo savo namo pastebėjo mėlyną „Peugeot“, pastatytą netoli Gluosnių ir Pavasario gatvių sankirtos. Vadinasi, jis vis dar jos laukė. Ji sustojo prie automobilio, pasižiūrėjo į juodą odinį saloną, avikailio apmušalus; viskas buvo per daug gerai pažįstama. „Nusikaltimo vieta,– mintijo.– Pirmas bučinys. Sumokėjau už jį savo skausmu. Dabar atėjo jo eilė.“

      Nusisukusi nuo automobilio ryžtingai patraukė namo. Užlipo prieangio laiptais. Priekines duris, kaip ir buvo palikusi, rado atrakintas. Viduje vis dar degė šviesos. Svetainėje jo nebuvo.

      – Ričardai?

      Jokio atsako.

      Ką tik virtos kavos kvapas priviliojo ją į virtuvę. Ant viryklės ji pamatė kavinuką su šviežiai užplikyta kava, ant stalviršio pusiau nugertą puodelį. Vieną spintelės stalčių rado pravirą. Jį užtrenkė. „Ką gi. Užėjai vidun ir jautiesi kaip namie, tiesa?“ Ji griebė puodelį ir išpylė jo turinį į kriauklę. Kava aptaškė ranką; gėrimas buvo vos drungnas.

      Perėjusi koridorių Miranda sustojo prie vonios kambario. Jame degė šviesa, iš čiaupo lašėjo vanduo. Ji išjungė šviesą.

      – Neturi teisės čia ateiti! – sušuko. – Tai mano namai. Galėčiau iškviesti policiją, tave suimtų už neteisėtą įsiveržimą į privačią valdą.

      Ji pasuko link miegamojo. Dar nepasiekusi slenksčio žinojo, ko tikėtis, numanė, su kuo teks susigrumti. Jis bus išsidrėbęs ant lovos nuogas, su šypsena veide. Taip pasisveikino su ja praėjusį kartą. Šįkart išmes jį iš namų, su drabužiais arba be jų. Šįsyk jis sulauks staigmenos.

      Miegamajame buvo tamsu. Miranda įjungė šviesą.

      Kaip ir spėjo, jis gulėjo išsidrėbęs ant lovos. Rankos atmestos į šalis, kojos susipynusios paklodėse. Nuogas. Tačiau be šypsenos veide. Jame– sustingęs siaubas, burna pravira nuo tylaus riksmo, akyse– baugus amžinybės vaizdas. Nuo lovos kabojo krauju persisunkęs