Velniop taisykles!. Trish Wylie

išmoko daug vertingų gyvenimo pamokų. Žiūrint į žaidžiančią Oliviją Branigan ir biliardas atrodė kitoks: jam žaisti fizikos žinių nepakako, dar reikėjo ir aistros.

      Nesvarbu, iš kurios pusės mergina pasirinkdavo smūgiuoti, į ją krypo visų vyrų akys. Jai stovint stalo gale pasilenkus virš lazdos, vyrų žvilgsniai eidavo kiaurai palaidinę iki spalvoto kaspinėlio, gundžiusio ne mažiau nei Rojaus obuolys. Olivijai pasisukus šonu, Bleikas su malonumu apžiūrinėjo nugaros linkį, dailios sėdynės apvalumus ir kojas, kurios tikriausiai būtų buvusios dar ilgesnės, jeigu ne grindys.

      Kadangi neabejotinai buvo energingas vyras, jo kūno reakcija buvo visiškai suprantama. Nepageidautina, atsižvelgiant į jos profesiją, bet suprantama. Jis tai suprato kaip įspėjimą, kad, matyt, per ilgai dirbo ir seniai nesilinksmino. Ir kad šią padėtį reikėtų ištaisyti, ir nedelsiant.

      Olivija atsitiesė, einant aplink stalą jų žvilgsniai susitiko ir mergina šyptelėjo. Ji pasisuko ir pasilenkusi ieškojo padėties naujam smūgiui, lengvai kraipydama klubus: tiesiai priešais jį.

      – Šaunuolė, – pagyrė Martis, kai kamuoliukas, atsimušęs nuo krašto, įkrito tiesiai į šoninę kišenę.

      Bleikas tylėdamas pagalvojo tą patį, tik to nesiejo su jos žaidimo įgūdžiais. Pastatęs savo butelį ant stalo, jis žengė prie jos.

      – Gudraujate, Live?

      – Mano vardas Olivija, – pataisė ji ir pasisukusi ant kulno meiliai jam šyptelėjo. – Jei gudraučiau, prieš žaidimą būčiau susilažinusi ir apsimetusi, kad blogai žaidžiu.

      – Vadinasi, čia užsukote tik tam, kad su berniukais draugiškai pažaistumėte biliardą?

      Nejudėdama iš vietos ji ilgai ir kruopščiai, braukydama trumpais staigiais judesiais, trynė kreida lazdos galą, tada vėl apėjo stalą.

      – Ar tai draudžiama?

      – Jūs advokatė. Jūs ir pasakykit.

      – Žinau, kad Niujorko valstijoje tai neuždrausta. – Ji pasilenkė virš stalo. – Kokios taisyklės galioja Kanadoje – nežinau, reikėtų pasidomėti.

      Dar vienam kamuoliukui nuriedėjus nuo stalo, ji patenkinta nusišypsojo ir atsitiesė.

      – Kalbu ne apie testamentą.

      – Apie jį ir neklausiu.

      – Netrukus paklausite.

      – Žinote, kas netrukus įvyks? – Jos akys linksmai sužibo. – Gal žinote ir kitos savaitės loterijos numerius? – Ji gūžtelėjo pečiais ir pajudėjo į priešingą pusę.

      – Betgi jie jums nereikalingi.

      – Žinote, galėčiau apriboti veikimo laisvę bet kuriam jūsų bendrovės darbuotojui, jei reikėtų…

      – Būtų daug pavardžių.

      – Ir žinau, kas būtų pirmas.

      Jis įsirėmė delnu į medinį stalo kraštą, o ji, vėl palinkusi prie lazdos, trumpai kilstelėjo aukštyn blakstienas tarsi dvejotų. Ar ji suvokia, kad susidūrė su tikrais žaidėjais? Gerai. Kokios jos galimybės? Pusėtinos. Žiūrėdama išilgai lazdos ji vėl ėmė judinti klubus ir tą judesį neprityrusi akis būtų galėjusi priimti kaip pasirengimą smūgiuoti. Bleikas jame įžvelgė tai, ką jis iš tikrųjų reiškė.

      Labiausiai Bleiką erzino tai, kad ši gudrybė veikė.

      – Nežinojau, kad jus čia rasiu, jeigu tai domina, – pasakė Olivija dalykišku tonu.

      Tai jau buvo arčiau tiesos. Iš kur ji galėjo žinoti, jei ir pats apie tai sužinojo vos prieš valandą? Nuo vieno penktadienio iki kito apie tai paprastai negalvodavo. Tokia buvo jo darbo specifika, jo gyvenimo dalis.

      Pasigirdo garsus stuktelėjimas ir dar vienas kamuoliukas pataikė į taikinį.

      – Kadangi jau esame čia, galėtume pasikalbėti apie tai, kas jums trukdo.

      – Galėtume. – Jis pasviro į priekį, o ji tuo metu atsitiesė. – Bet juk sakiau, kad nenoriu apie tai kalbėti.

      – Pats pradėjote.

      – Gailitės, kad dabar ne jūsų darbo valandos, tiesa?

      Ji atsiduso.

      – Turtai per daug dideli, kad nekreiptumėte dėmesio.

      Jei pinigai tikrai būtų jam svarbūs tiek, kiek ji manė, gal ir būtų buvusi teisi. Vėl atsitiesęs Bleikas nužvelgė baro lankytojus. Klausė savęs, ką ji pagalvotų sužinojusi, kad jam būtų geriau, jei nebūtų nė cento. Jis nenorėjo būti atsakingas už tūkstančių žmonių gyvenimus. Kalno akmenėlis, pakeliui aplipęs visokiu šlamštu, papėdėje gali išaugti iki Uolinių kalnų dydžio.

      – Žinau, kad perspektyva valdyti tokią didelę bendrovę gali bauginti – jos balsas sušvelnėjo ir paveikė jį deginamai, kaip pirmas nuryto škotiško viskio gurkšnis. – Tet yra žmonių, bendrovėje dirbančių ne vieną dešimtmetį.

      Vėl bando lošti kaltės korta? Kai jis pažvelgė į Livę akies krašteliu, ši staiga švelniai nusišypsojo ir pridūrė:

      – Jie galėtų ją valdyti vietoj jūsų.

      – Kaip tik šito aš ir…

      Bleikas įrėmė delną Marčiui į krūtinę, kai tas žengė į priekį, norėdamas įsiterpti į pokalbį.

      – Manote, kad to vengiu, nes nesugebėčiau iš staliaus pareigų peršokti į vadovo kėdę?

      – Aš to nesakiau.

      Ji atsargiai renkasi žodžius. Turi gerą nuovoką.

      Suspaudęs lazdą per sulenktą alkūnę jis sukryžiavo rankas ant krūtinės.

      – Ir kaip ketinate elgtis toliau? Gąsdinsite ir viliosite susigundyti? Padėsite išsirinkti eilutę, tinkamą dėvėti įstaigoje? Laikysite mane už rankos, kai derėsiuosi su garsiais tūzais? – Niūriai dėbtelėjęs jis kreivai šyptelėjo. – Nemanykite, kad nesuprantu, kur sukate, meilute.

      – Tai vadinama noru padėti.

      – Gal ir pavyks. – Jis linktelėjo galvą. – Pastabėlė ateičiai… abejojate mano protiniais gebėjimais? Ne itin vykusi pradžia.

      Bleikas apėjo ją, priėjo prie baro ir paėmęs butelį pakėlė prie burnos. Žiūrėdamas į veidrodį, sekė ją žvilgsniu, kaip ir jinai jį.

      – Nenorėjau jūsų užgauti, – tarė geidulingu balsu, pasiekusiu ne tik jo ausį, bet ir kirkšnį.

      Bleikas sugriežė dantimis. Žinoma, kad nenorėjo.

      – Kažin ar tai geriausias būdas užmegzti darbinius santykius?

      Kokius darbinius santykius?

      – Žinoma, man neturėtų rūpėti, kodėl nusigręžiate nuo milijardų. Bet atsakomybė, kaip sakiau, niekur nedingsta. Valdybos rankos surištos. Kontrolinis akcijų paketas priklauso jums – jie nieko negali imtis be jūsų palaiminimo. Šito pageidavo jūsų tėvas.

      Toji moteris neturi supratimo, kada reikėtų liautis taukšti.

      Ji pritildė balsą.

      – Žinau, kad jūs vis dar gedite. Šiuo metu tikrai nenorėsite…

      – Gedžiu? – Bleikas prapliupo sarkastišku juoku, su trenksmu pastatė butelį ant baro ir pasisuko į ją, piktas ir nusivylęs. – Panele, jūs nieko nežinote apie…

      – Bleikai…

      Martis suėmė jo ranką virš alkūnės ir palaukė, kol šis nusiramins; jis kalbėjo ramiai, kaip senais laikais, kai Bleikui tekdavo atsilaikyti prieš dvigubai