Velniop taisykles!. Trish Wylie

žingsnį pirmyn ir kreivai šyptelėjo.

      – Tikriausiai manęs nesupratote, pone Kleitonai. Dar kartą jums sakau: tai jūs. Norite to ar ne, esate vienintelis Čarlzo Voreno testamente nurodytas paveldėtojas.

      – Čarlzo Voreno? – abejodamas paklausė balsas šalia jos.

      – Tokia yra jūsų tėvo valia.

      – Tėvo? – nepatikėjo tas pats balsas. – Gal juokaujate?

      O sakė, kad draugai neturi paslapčių…

      Jis žengė žingsnį pirmyn ir pritildė balsą.

      – Klausykite, panele, suprantu, kad vykdote savo pareigą, bet jei nesupratote, dar kartą jums aiškinu: aš ne tas, kurio ieškote. Tad verčiau spjaukite į tuos dokumentus ir teisinius reikalus, neškite atgal tą savo portfelį į Manhataną ir liepkite Vagneriui, Lybstrehamui, Barkeriui ir DeLuji – tiems, kam pelnote duoną, – paieškoti kokio tolimo Voreno giminaičio, kuriam galėtų visa tai užkrauti. Aš gyvenu savo gyvenimą. Ir kitokio nenoriu.

      – Šitaip nieko neišsiaiškinsime, – nenusileido ji, stengdamasi kalbėti ramiai, kad neparodytų, kaip jaudina jo artumas.

      – Gal ir ne, – sutiko jis. – Bet man jau aišku.

      Jis kažką minėjo apie savo gyvenimą, bet ką? Olivija pagavo save svarstant, ar jis turi moterį; tokią, kuri jo ilgėtųsi jam išvykus. Kažkodėl abejojo, ar jis iš tų vyrų, kurie ilgai lūkuriuoja prieš suartėdami. Sprendžiant iš adresų, kuriuos aptiko įvairiose valstijose – kai kur jis gyveno vos kelias savaites – jo santykiai turėjo būti trumpalaikiai. Taip atrodydamas jis tikrai neturėtų stokoti draugijos.

      Olivija atsitiesė, įkišo ranką į Kleitonui jau matytą portfelį, tada ištiesė kortelę.

      – Paliksiu jums savo vizitinę kortelę. Po kurio laiko, kai viską gerai apgalvosite…

      – To nebus.

      Olivija laikėsi ryžtingai.

      – Tikiuosi, duris susirasite pati?

      Puiku. Jei jis nusprendė nedaryti jokių kompromisų, ji irgi jų nedarys. Nuleidusi žvilgsnį į plačią jo krūtinę, ji atsistojo laisviau, žengė žingsnį į priekį ir, sustojusi prie pat masyvios figūros, lėtai pakėlė blakstienas ir įdėmiai pažiūrėjo į tamsias akis. Liežuviu apsilaižiusi lūpas kietai jas sučiaupė, o pastebėjusi, kad jis nuleido žvilgsnį žemiau ir šyptelėjo, suraukė antakius. Kai prabilo, kalbėjo tyliai, bet taip, kad girdėtų ir kiti.

      – Ryt ryte… visoje valstijoje… tūkstančiai Voreno įmonių darbininkų taps bedarbiais. Esant tokiai ekonominei padėčiai, būtų gerai, jei galėčiau juos nuraminti, jog po mėnesio jie vėl turės darbą. – Ji pakreipė galvą į šoną. – O jūs pats ką apie tai manote?

      Padėjusi vizitinę kortelę ant lentų krūvos viršaus ji apsisuko ant kulno ir patraukė atgal link koridoriaus. Prieš nuspausdama durų rankeną išgirdo, kaip kažkas paklausė:

      – Tas Čarlzas Vorenas – tavo senis?

      Tyla.

      – Ar žinai, kad mano pusbrolis Maikas dirba pas Voreną mechaniku? Jis turi šeimą ir tris vaikus.

      Olivija šypsodamasi atidarė duris. Nė kiek neabejojo, kad jai dar kartą teks su juo susitikti.

      Jau dabar nekantraudama laukė, kada tai įvyks.

      Miestai Bleikui visados patiko labiau nei maži miesteliai. Mieste galėjai likti nežinomas, niekas nekaišiojo nosies į tavo reikalus, buvo lengva ištirpti minioje. Taip bent būdavo anksčiau…

      – Ar čia ne ta pati advokatė, kuri buvo atėjusi pas tave?

      – Ta pati.

      Jis pastebėjo ją iškart, ryškiai išsiskiriančią savo draugų būryje. Jo žvilgsnis perpildytame bare nukrypo tiesiai į ją tarsi į šilumą reaguojanti raketa.

      – Vos pažiūrėjus, džinsai ima veržti, – tarstelėjo Martis.

      – Krisė tikrai apsidžiaugtų, jei išgirstų.

      – Esu vedęs, bet ne aklas.

      Su paprastais drabužiais ji, be jokios abejonės, atrodė kitaip. Šlaunis aptempiantys džinsai ir palaidinė gilia apskrita iškirpte, šviesi oda ir iškili krūtinė iškart krito į akis vos jai įėjus. Jei būtų žinojęs, kad jų keliai vėl susitiks, niekada nebūtų sutikęs eiti, kaip buvo įpratęs pasibaigus darbo savaitei, su Marčiu išgerti alaus ir pažaisti amerikietiškojo biliardo į barą, esantį arčiausiai nuo jų restauruojamo objekto vakarinėje miesto dalyje. Bet dabar jau buvo per vėlu. Ji buvo čia, tame pačiame kambaryje.

      Bleikui pasilenkus ir taikantis smūgiuoti, jo žvilgsnį patraukė nepaprastai moteriškos, džinsais aptrauktos šlaunys kitoje stalo pusėje.

      – Ponai…

      Tai buvo ji.

      Kamuoliukui įriedėjus į netoli nuo jos esančią kišenę, Bleikas atsitiesė, įrėmė lazdos galą į grindis ir tvirtai suspaudęs pirštais pažiūrėjo į merginą.

      Amerikietiškos biliardinės kažkada buvo vieta, kur karaliaudavo vien vyrai – čia jie rūkydavo cigarus, gerdavo alų, triukšmaudavo ir spjaudydavo tabaką. Jauni patarnautojai valydavo stalus ir grindis, sustatydavo kamuolius naujai žaidimo partijai, šitaip po truputį mokydamiesi ne tik lošti biliardą, bet ir sukčiauti. Tai buvo nepasiturinčių vyrų klubai, kuriuose moterys nesilankydavo.

      Galvodamas apie Oliviją Branigan Bleikas mąstė, kad geriau jau niekas nebūtų pasikeitę.

      Nes, kai pažvelgė į ją dar kartą, jį apėmė toks pat jausmas, kaip pažvelgus pirmąjį. Jam kilo nenumaldomas noras panerti pirštus į kupetą glotniai tamsių plaukų ir sutaršyti juos, kad užkristų ant veido, kaip būna aistringai, iki prakaito pasimylėjus, nors jis abejojo, ar ji išvis yra tai patyrusi. Jam norėjosi nykščiu perbraukti jai per putlias lūpas, tada jas pabučiuoti ir, uždėjus delną ant liemens, prisitraukti ją kuo arčiau savęs, kad galėtų…

      Jis įkvėpė.

      – Tikriausiai norite sužaisti?

      – Norėčiau.

      Iš to, kaip nušvito mėlynų akių žvilgsnis, galima buvo spėti, kad jai tai buvo iššūkis. Jos balsas, nors tylus, skambėjo aistringai, ir tai nepraslydo Bleikui pro ausis.

      – Tikitės mane sudoroti?

      – Netrukus paaiškės, tiesa?

      Kodėl gi ne.

      – Sustatyk juos, Marti.

      Martis atidavė savo lazdą ir iš kišenių ėmė rinkti kamuoliukus, o Bleikas apėjo apie stalą ir perspėdamas tarė tyliu balsu:

      – Tik nesumanykite aiškinti, kaip man pasisekė gavus tokį palikimą.

      – Ką jūs, aš nieko apie jus nežinau, – tarė ji linksmai, – be to, mano darbo laikas jau pasibaigęs.

      Akies krašteliu jis matė, kad ji pasižiūrėjo į savo dailaus rankinio laikrodžio ciferblatą. Plaukų garbana užkrito ant veido, bet netrukus Olivija pakėlė smakrą ir pridūrė:

      – Jau visa valanda ir dešimt minučių.

      – Jūs gi iš tų, kurios dirba visą parą.

      – Taip nekalbėtumėte, jei geriau mane pažintumėte.

      – Kas tai – raginimas susipažinti?

      – Viskas paruošta, – pasakė Martis.

      Bleikas mostelėjo ranka.

      – Moterims pirmenybė.

      – Manote, kad man nepavyks?

      Apeidamas