Velniop taisykles!. Trish Wylie

p>Pirmas skyrius

      – Olivija Branigan. Bleikas Kleitonas?

      Ji timptelėjo švarkelį žemyn ir vos atgaudama kvapą žingsniavo pirmyn, kartodama seniai išmoktus žodžius.

      – Esu Vagnerio, Lybstrehamo, Barkerio ir DeLuji atstovė ir…

      Po ir ji turėjo pasakyti tai, kam iš visų jėgų priešinosi. Informuoti apie palikimą buvo viena, bet pranešti tai, kas buvo su juo susiję, visai kas kita, nesvarbu, kad tos žinios jau kelių savaičių senumo. Tas vyras, matyt, lindėjo kokioje nors oloje, jei nieko apie tai negirdėjo, o kol jiems pavyko jį rasti, praėjo visa amžinybė.

      Virš durų iškelta valstijų vėliava papūtus vėjeliui supleveno tarsi kviesdama vidun, ir ji, giliai įkvėpusi, paspaudė skambutį.

      – Man nemalonu, bet turiu jums pranešti…

      Olivijai nepatiko ši frazė. Pastarąjį kartą, kai jai teko pranešti apie mirtį, buvo dar blogiau; tada buvo padėtas paskutinis taškas įvykių grandinėje, o Olivijos gyvenimas pasuko kita linkme.

      Staiga plačiai atsivėrė durys ir stambus vyras su prakąstu sumuštiniu rankoje nužvelgė ją nuo galvos iki kojų.

      – Ponas Kleitonas?

      – Ei, Bleikai! – sušuko jis.

      – Ko? – pasigirdo kažkieno balsas.

      – Tau iškelta byla?

      – Šią savaitę – ne.

      – Manau, galite įeiti.

      Vyriškis kreivai šyptelėjo ir galvos mostu pakvietė vidun.

      Olivija, dalykiškai taukšėdama batų kulnais, nusekė paskui koridoriumi, galvodama apie vizito tikslą ir vyrą, kurį netrukus pamatys. Po minutėlės ji pagaliau išvys gyvą žmogų, kurio paveikslą stengėsi susikurti vaizduotėje nuo tada, kai pradėjo jo ieškoti, ir tam skyrė gana nemažai laiko. Jai nebereikės daugiau sukti galvos, nei kaip jis atrodo, nei kaip jis reaguos.

      Paslaptis pagaliau išaiškės.

      Olivijos nerimas augo su kiekvienu žingsniu: juk iš tiesų jos galėjo laukti nusivylimas neįtikėtinai drąsiomis fantazijomis, kankinusiomis pastaruoju metu. Kaip tik tokia mintis Olivijai dabar šovė į galvą, nes iš patirties žinojo, kad dirbant tokį kaip jos darbą rodyti jausmus nėra gerai.

      Jai reikia susivaldyti, ir kuo skubiau.

      Kambarys, į kurį įžengė, priminė statybų aikštelę. Iš keturių jame buvusių vyrų du kramsnojo sumuštinius, vienas tupėjo atsirėmęs į durų staktą, o dar vienas – į sieną ties didžiuliais langais matiniais stiklais. Kadangi tas, nuo lango, žiūrėjo į ją, Olivija priėjo prie jo ir ištiesė ranką.

      – Pone Kleitonai, esu Olivija Branigan iš…

      – Aš čia, meilute.

      Sodrus, kiek gergždžiantis balsas privertė ją atsisukti į vyriškį, savo nugara trinantį durų staktą.

      – Jūs – Bleikas Kleitonas? – Olivija apsigręžė. Kadangi ilgai nepavyko jo rasti, ji norėjo įsitikinti, ar nesuklydo. – Bleikas Andersas Kleitonas?

      Ji išgirdo prunkštelėjimą.

      – Malonu girdėti, ačiū. – Jis palingavo galvą, tada palenkė smakrą ir stodamasis ranka suėmė už veidą nuo dulkių saugančios kaukės. – Ką šį kartą iškrėčiau?

      Ji pravėrė burną, ketindama jį nuraminti: kol bandė sutelkti mintis, jis nusiėmė kaukę ir pažvelgė tiesiai į akis. Kambarys susitraukė; jis staiga tapo mažas ir siauras, jame ėmė trūkti oro. Vaizdas aplink Oliviją susiliejo, nes ji žiūrėjo tik į Bleiką Kleitoną ir niekaip negalėjo atitraukti nuo jo akių. Tačiau ar mergina buvo kalta, kad žiūri?

      Galbūt tai paaiškinti padės keletas vyro išvaizdos detalių.

      Metro devyniasdešimt trijų, gal net keturių, liekno liemens, plačių pečių, neklusniai į visas puses styrančios trumpos šokolado rudumo garbanėlės, tamsios akys blizga taip, kad merginos mama tikrai būtų įspėjusi saugotis tokio vaikino; Bleikas Kleitonas buvo gyvas karšto vyruko pavyzdys.

      Jos žvilgsnis trumpai užkliuvo už šiek tiek atsikišusios putlios apatinės lūpos, kurios buvo neįmanoma nepastebėti, ir Olivija liežuviu perbraukė sau per dantis. Ar jį paliesti būtų taip pat malonu, kaip ir žiūrėti? Ji tuo neabejojo.

      Moteris, glūdinti jos viduje, tai įvertinusi tyliai sumurkė. Tačiau būdama tikra profesionale Olivija privalėjo nutaisyti dalykišką balso toną.

      – Atstovauju Vagnerio, Lybstrehamo, Barkerio ir DeLuji advokatų kontorai ir…

      – Kertu lažybų, to šunksnukio pavardė gražiai atrodo ant vizitinės kortelės.

      Jo lūpų kampučiai linksmai pakilo aukštyn.

      Moteris tyliai pritarė atsidusdama, bet profesionalė susiraukė – jai buvo sunku susikaupti. Beribės fantazijos žlugo susidūrusios su liūdna tikrove.

      – Gal galėtume pasikalbėti kur kitur?

      – Mes gi kalbamės.

      – Pone Kleitonai, bijau, kad turiu jums blogų žinių, – pasakė ji daug abejingiau, negu ketino.

      – Jau girdėjau, – rūsčiai tarė jis, staiga pasikeitęs.

      Ji sušvelnino balsą.

      – Apgailestauju dėl jus ištikusios nelaimės.

      – Neverta. – Praėjęs pro ją vyras pasiėmė nuo stalo puodelį su kava, prisėdo šalia pusryčiaujančio bendradarbio ir, ištiesęs ilgas, džinsais aptemptas kojas, pakėlė puodelį prie burnos. – Na?

      Vyrai žiūrėjo į ją taip, lyg būtų stebėję kabareto programą. Negali būti, kad jis norėtų…

      – Galite sakyti viską, ką turite pasakyti, jiems girdint, – pridūrė jis tarsi būtų skaitęs Olivijos mintis.

      Olivija nuoširdžiai vylėsi, kad mintys, atėjusios jai į galvą pamačius Kleitoną, jam vis dėlto liks nežinomos.

      – Draugai neturi paslapčių, – pridūrė tas, kuris atidarė jai duris. – Siūlykite padorią sumą ir mes jums papasakosime tai, dėl ko jį būtų galima suimti bent šešiose valstijose.

      – Ir Kanadoje, – pridūrė visi vienu balsu.

      – Tikriausiai jums reikia mano parašo ant kokio nors dokumento, – tarė Bleikas aidint juokui. – Viską, ką gausite mano vardu, galite persiųsti man paštu.

      – Deja, negaliu, – kantriai paaiškino Olivija. – Esate vienintelis paveldėtojas. Jis viską paliko jums.

      – Viską?

      – Taip.

      – Absoliučiai viską?

      – Taip. – Ji linktelėjo galvą. Atrodo, jis to nežinojo. Iš to, kaip abejingai paklausė savo žemu balsu, galima buvo spręsti, jog neapsidžiaugė. Tokiais atvejais žmonės paprastai ima vartytis kūliais.

      – Ir kito nėra?

      Nustebusi, kad vyras to klausia nes Olivija ką tik įvardijo jį kaip vienintelį paveldėtoją, linktelėjo galvą.

      – Ne. – Čarlzo Voreno valia, jo sūnus tapo turtingiausiu, didžiausią galią Amerikoje turinčiu žmogumi. – Suprantama, šiek tiek baugu imtis atsakomybės dėl…

      – Tokių didelių turtų? – Jis kilstelėjo tamsų antakį aukštyn. – Klystate, panele… kokia, sakėte, jūsų pavardė?

      – Branigan. – Ji nurijo nuoskaudą, kad jis neprisiminė jos vardo. – Olivija Branigan.

      – Taigi, Live, – jis pasilenkė į priekį, – jus tikriausiai jau kas nors perspėjo, kad man nusispjauti į turtus, kad ir kokio dydžio jie būtų. Man jų nereikia.

      Gal jis kvailas?

      – Jums tikriausiai reikia laiko viską apgalvoti, ap…

      – Čia nėra ko svarstyti. – Vyras pastatęs puodelį pašoko ant kojų. – Man rūpi tik vienas dalykas: dirbti savo darbą.

      Sumišusi Olivija nutilo, o jis praėjo pro ją ir susirinko savo įrankius.